Europa (palydovas)
Kitos reikšmės – Europa (reikšmės).
 Galileo daryta nuotrauka | |
| Atradimas | |
|---|---|
| Atradėjas | Galilėjo Galilėjus |
| Atrastas | 1610 m. sausio 7 d. |
| Orbitos charakteristikos | |
| Vidutinis spindulys | 671 034 km (0,004486 AU) |
| Orbitos ilgis | 4 216 100 km (0,028 AU) |
| Ekscentricitetas | 0,0094 |
| Periapsis | 664,700 km (0.00444 AU) |
| Apoapsis | 677,300 km (0.00453 AU) |
| Apskriejimo periodas | 3,551181041 d. |
| Vidutinis greitis orbitoje | vid: 13,740 km/s |
| Posvyris | 0.47° (į Jupiterio ekvat.), 1.79° (į ekliptiką) |
| Planetos palydovas | Jupiterio |
| Fizinės charakteristikos | |
| Vidutinis skersmuo | 3 121,6 |
| Paviršiaus plotas | 3,1×107 km² |
| Tūris | 1 593×1010 km³ |
| Masė | 4,80×1022 kg |
| Vidutinis tankis | 3,014 g/cm³ |
| Laisvojo kritimo pagreitis | 1,314 m/s² |
| Pabėgimo greitis | 2,025 km/s |
| Ašies posvyris | 0 |
| Albedas | 0,67 |
| Regimasis ryškis | 5,3 |
| Paviršiaus temperatūra | min: |
| Atmosferos charakteristikos | |
| Atmosferos slėgis | 1 µPa |
| Atmosferos sudėtis | deguonis (100 %) |
Europa – šeštasis Jupiterio palydovas, šiek tiek mažesnis už Mėnulį, bet daug šviesesnis. 1610 m. sausio 7 d. šį palydovą atrado Galilėjo Galilėjus.[1]
Neskaitant Žemės, Europa gali būti viena labiausiai tinkamų gyvybei vietų visoje Saulės sistemoje. Mokslininkai beveik tikri, jog po ledo pluta Europoje yra sūraus vandens okeanas, kuriame gali būti dvigubai daugiau vandens nei visuose Žemės vandenynuose kartu. Taip pat svarbu, jog šis okeanas, kaip ir Žemėje, greičiausiai susiliečia su uolienų mantija, kur gali būti kitų gyvybei būtinų elementų. Pagaliau šis Europos vandenynas greičiausiai egzistuoja per visą Saulės sistemos amžių, pakankamai laiko gyvybei išsivystyti. Kaip ir Žemė, Europa taip pat turi geležies branduolį.[1]
Tyrinėjimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jau stebint teleskopais nuo Žemės buvo nustatyta, jog palydovo paviršius greičiausiai padengtas ledu ir mokslininkai teikė rimtus įrodymus, jog po šiuo ledu turėtų egzistuoti vandenynas. 1979 m. Voyager nustatė jog Europoje iš tiesų turėtų būti skysto vandens. Ledo sluoksnis gali būti maždaug 16 – 25 km storumo, o po juo esantis vandenynas siekti maždaug 60 – 150 km gylio. Taigi nors pati Europa siekia tik ketvirtį Žemės dydžio, vandens ten gali būti labai daug. Taip pat nustatyta, jog šis vanduo laikas nuo laiko išteka į paviršių ir išsisklaido garų pavidalu. Nors Galileo 1990 m jokių garų neaptiko, 2019 m. vandens garai buvo nustatyti stebint teleskopais nuo Žemės. Manoma, jog gali pavykti gauti tokių garų pavyzdžius tiesiog praskrendant palydovą ir nė nenusileidžiant, ar bent jau kad dalis garų gali nusėsti ledo pavidalu ant palydovo paviršiaus ir būti surinkti tenai.[2]
Paviršius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
Ledinis palydovo paviršius yra išraižytas daugybės plyšių, kurių plotis 1 – 2 kilometrai, o ilgis siekia daugelį tūkstančių. Kraterių palyginus mažai, todėl paviršius atrodo gana jaunas, ne daugiau kaip 40 – 90 milijonų metų senumo (palyginus, Kalistos paviršiaus amžius vertinamas milijardais metų). Matyti kažkokios rausvai rudos medžiagos, kurios sudėtis nėra aiškiai žinoma, bet greičiausiai tai įvairios druskos bei sieros turintys junginiai. Galileo stebėjo keistas duobes ir kalvas, iš kurių atrodo, jog ledo paviršius lėtai „teka“, apačioje sušildytam ledui kylant aukštyn bei šaltesniam ledui grimztant žemyn (apačioje yra šilumos šaltinis). Galileo taip pat atrado „chaoso laukus“, kur be tvarkos suverstus blokus primenantis paviršius yra padengtas ta keista rausvai ruda medžiaga. 2011 m. Galileo duomenis nagrinėjantys mokslininkai pasiūlė hipotezę, jog tos „chaoso žemės“ gali būti požeminiai (ledo sluoksnyje esantys) ežerai [3], galbūt kai kurie įgriuvę.[2]
Atmosfera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Europa turi tik gana menką deguonies atmosferą, tačiau 2013 m. duomenimis taip pat gali būti nemažai „ledo vulkanų“ išmetamų vandens garų. Palydovas yra geologiškai aktyvus.[2]
Orbita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Io, Europa ir Ganimedo orbitos yra rezonanse: kiekvienąkart, kai Ganimedas apsisuka aplink Jupiterį vieną kartą, Europa apsisuka du kartus ir Io apsisuka keturis. Laikui bėgant palydovų orbitos linkusios įgauti apskritimo pavidalą, tačiau šiuo atveju rezonansas tam trukdo. Eliptinė Europos orbita nuolat keičia skirtimą tarp Jupiterio atžvilgiu vidinės bei išorinės palydovo pusių, tai ištempdama Europą, tai ją vėl suspausdama. Manoma, jog būtent šie tampymai sukūrė daugybę plyšių palydovo paviršiuje bei šildo poledinį vandenyną.[2]
Atsiradimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Skirtingai nuo smulkesnių palydovų, kurie atrodo kaip Jupiterio pagauti asteroidai, didysis palydovų ketvertas greičiausiai susiformavo aplink Jupiterį panašiai kaip ir planetos aplink Saulę – iš centriniam dangaus kūnui susidarius likusios medžiagos. Jau Galilėjus juos vadino „mini Saulės sistema“.
Panašiai kaip ir Saulės planetų, Jupiterio mėnulių tankis tolstant nuo centrinio kūno mažėja. Merkurijus yra tankesnis už Venerą, Venera tankesnė už Žemę, Žemė tankesnė už Marsą. Panašiai, palyginus tankus Io turi mažai vandens, Europa turi poledinį vandenyną, tuo tarpu Ganimedas ir Kalista didele dalimi susideda iš ledo todėl jų tankis mažesnis.[2]
Manoma, jog šie keturi mėnuliai atsirado panašiai tuo pat metu, kaip ir Saulės sistema, taigi gali būti panašaus amžiaus (apie 4,5 milijardo metų).[2]
Magnetosfera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Galileo nustatė, jog Europa iškraipo aplink save esantį Jupiterio magnetinį lauką. Šie iškraipymai gali būti gerai paaiškinti tariant, jog palydovas turi gilų elektriškai laidaus skysčio sluoksnį. Šis sluoksnis greičiausiai gali ir būti minėtasis Europos poledinis vandenynas.[2]
Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Palydovas pavadintas graikų mitologijos dievo Dzeuso mylimosios Europos garbei.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Europa (overview). solarsystem.nasa.gov
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Europa (in depth). [1][neveikianti nuoroda]
- ↑ Schmidt, B., Blankenship, D., Patterson, G. et al. Active formation of ‘chaos terrain’ over shallow subsurface water on Europa. Nature 479, 502–505 (2011). https://doi.org/10.1038/nature10608
| |||||||||||||||||||||||