Adrastėja (palydovas)

Adrastėja

Atradimas
Atradėjas	David C. Jewitt G. Edward Danielson
Atrastas	1979 m. liepos 8 d.
Orbitos charakteristikos
Vidutinis spindulys	128 694 km (0,00086 AU)
Orbitos ilgis	808 600 km (0,005 AU)
Ekscentricitetas	0,0018
Periapsis	128 460 km (0,000859 AU)
Apoapsis	128 930 km (0,000862 AU)
Apskriejimo periodas	0,29826 d (7 h 9,5 min)
Vidutinis greitis orbitoje	max: 31,435 km/s vid: 31,378 km/s min: 31,322 km/s
Posvyris	0,00° (į Jupiterio ekvat.), 2,22° (į ekliptiką)
Planetos palydovas	Jupiterio
Fizinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo	20 km (26×20×16 km)
Paviršiaus plotas	~5300 km²
Tūris	~4400 km³
Masė	7,5×1015 kg
Vidutinis tankis	3,0 g/cm³
Laisvojo kritimo pagreitis	0,005 m/s²
Pabėgimo greitis	~0,011 km/s
Sukimosi apie ašį greitis	~11 km/h
Ašies posvyris	0
Albedas	0,1
Paviršiaus temperatūra	vid: ~122 K

Adrastėja – antras pagal atstumą prie Jupiterio ir mažiausias iš keturių vidinių palydovų.

Ją atrado Voyager 2 ir padarė keletą nuotraukų (1979) m. Atradus, buvo suteiktas pavadinimas S/1979 J 1 (IAUC 3454). 1983 m. oficialiai pavadinta nimfos Adrastėjos, globojusios Dzeusą, vardu. Adrastėja yra pirmasis natūralus palydovas, atrastas naudojantis tarpplanetinių erdvėlaivių padarytomis nuotraukomis.

Tai vienas nedaugelio palydovų Saulės sistemoje, aplink planetą apskriejantis greičiau (tik per septynias valandas), nei trunka tos planetos diena. Kiti du tokia savybe pasižymintys palydovai – Jupiterio Metidė ir Marso Fobas. Nepaisant Galileo misijos, apie Adrastėjos fizines charakteristikas žinoma labai nedaug – tik dydis ir tai, kad palydovas yra pilnai sinchronizavęsis su Jupiteriu.

Atradimas

Nuotrauka, daryta 1979 liepos 8 dieną Voyager 2 zondo. Joje pirmą kartą buvo pastebėta Adrastėja. Adrastėja yra taškas nuotraukos viduryje, šalia Jupiterio žiedo linijos.

Adrastėjos atradėjai yra David C. Jewitt ir G. Edward Danielson. Jie naudojosi Voyager 2 zondo 1979 m. liepos 8 d. darytomis nuotraukomis. Nors nuotraukoje Adrastėja atrodė kaip paprastas taškas, tai buvo pirmasis palydovas, atrastas tarpplanetinės misijos metu. Tuoj po šio atradimo kitu du Jupiterio mėnuliai (Tebė ir Metidė) buvo pastebėti pora savaičių anksčiau darytose Voyager 1 nuotraukose. Galileo misija 1998 m. sugebėjo nustatyti Adrastėjos dydį.

Fizinės savybės

Adrastėja yra netaisyklingos formos. Jos matmenys – 20×16×14 km. Tai – mažiausias iš vidinių Jupiterio mėnulių. Adrastėjos sandara ir masė nėra žinomos, tačiau tariant, kad jos tankis turėtų būti toks pat kaip Amaltėjos – apie 0,86 g/cm³, jos masė turėtų būti apie 2×10¹⁵ kg.

Net ir geriausiose Galileo nuotraukose palydovas yra vos kelių pikselių didumo, todėl apie jo paviršių nėra nieko žinoma.

Orbita

Adrastėja yra antras palydovas pagal nuotolį nuo Jupiterio. Nuo planetos ji yra nutolusi 129 000 km. Orbitos ekscentricitetas ir polinkis į Jupiterio pusiaujo plokštumą labai nedideli – atitinkamai 0,0015 ir 0,03°. Dėl potvyninių jėgų palydovas su planeta yra pilnai sinchronizavęsi – Adrastėjos apskriejimo aplink Jupiterį ir apsisukimo apie savo ašį periodai sutampa (ji visada atsisukusi į Jupiterį ta pačia puse).

Adrastėjos, kaip ir Metidės, orbitos yra sinchroninės Jupiterio orbitos viduje. Palydovas palengva artėja prie planetos ir teoriškai galbūt į ją kada galėtų nukristi, tačiau tas laikas viršija tikėtiną Saulės sistemos amžių. Tačiau šiuo metu žiede esančios dulkės gali nukristi ir anksčiau.

Sąveika su Jupiterio žiedais

Adrastėja yra didžiausias Jupiterio žiedų medžiagos šaltinis. Meteoritų smūgių metu nuo vidinių Jupiterio palydovų gali atitrūkti dulkės, kurios ir formuoja Jupiterio žiedus.

Medžiaga iš Adrastėjos pašalinama labai produktyviai – tankiausias (pagrindinis) žiedas yra šio palydovo orbitoje. Tiksliau – Adrastėjos orbita yra netoli išorinio pagrindinio Jupiterio žiedo krašto.