Adrastėja (palydovas)
 | |
| Atradimas | |
|---|---|
| Atradėjas: | David C. Jewitt G. Edward Danielson |
| Atrastas: | 1979 m. liepos 8 d. |
| Orbitos charakteristikos | |
| Vidutinis spindulys: | 128 694 km (0,00086 AU) |
| Orbitos ilgis: | 808 600 km (0,005 AU) |
| Ekscentricitetas: | 0,0018 |
| Periapsis: | 128 460 km (0,000859 AU) |
| Apoapsis: | 128 930 km (0,000862 AU) |
| Apskriejimo periodas: | 0,29826 d (7 h 9,5 min) |
| Vidutinis greitis orbitoje: | max: 31,435 km/s vid: 31,378 km/s min: 31,322 km/s |
| Posvyris: | 0,00° (į Jupiterio ekvat.), 2,22° (į ekliptiką) |
| Planetos palydovas: | Jupiterio |
| Fizinės charakteristikos | |
| Vidutinis skersmuo: | 20 km (26×20×16 km) |
| Paviršiaus plotas: | ~5300 km² |
| Tūris: | ~4400 km³ |
| Masė: | 7,5×1015 kg |
| Vidutinis tankis: | 3,0 g/cm³ |
| Laisvojo kritimo pagreitis: | 0,005 m/s² |
| Pabėgimo greitis: | ~0,011 km/s |
| Sukimosi apie ašį greitis: | ~11 km/h |
| Ašies posvyris: | 0 |
| Albedas: | 0,1 |
| Paviršiaus temperatūra: | vid: ~122 K |
Adrastėja arba Jupiteris XV. Adrastėja yra 2 pagal atstumą prie Jupiterio ir mažiausias iš keturių vidinių palydovų.
Ją atrado Voyager 2 ir padarė keletą nuotraukų (1979). Atradus, buvo suteiktas pavadinimas S/1979 J 1 (IAUC 3454). 1983 m. oficialiai pavadinta nimfos Adrastėjos, globojusios Dzeusą, vardu. Adrastėja yra pirmasis natūralus palydovas, atrastas naudojantis tarpplanetinių erdvėlaivių padarytomis nuotraukomis.
Tai vienas nedaugelio palydovų Saulės sistemoje, aplink planetą apskriejantis greičiau nei trunka tos planetos diena. Kiti du tokia savybe pasižymintys palydovai - Jupiterio Metidė ir Marso Fobas. Nepaisant Galileo misijos, apie Amaltėjos fizines charakteristikas žinoma labai nedaug - tik dydis ir tai, kad palydovas yra pilnai sinchronizavęsis su Jupiteriu.
Atradimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Adrastėjos atradėjai yra David C. Jewitt ir G. Edward Danielson. Jie naudojosi Voyager 2 zondo 1979 liepos 8 dieną darytomis nuotraukomis. Nors nuotraukoje Adrastėja atrodė kaip paprastas taškas, tai buvo pirmasis palydovas atrastas tarpplanetinės misijos metu. Tuoj po šio atradimo kitu du Jupiterio mėnuliai (Tebė ir Metidė) buvo pastebėti pora savaičių anksčiau darytose Voyager 1 nuotraukose. Galileo misija 1998 sugebėjo nustatyti Adrastėjos dydį.
Fizinės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Adrastėja yra netaisyklingos formos. Jos matmenys - 20×16×14 km. Tai - mažiausias iš vidinių Jupiterio mėnulių. Adrastėjos sandara ir masė nėra žinomos, tačiau tariant, kad jos tankis turėtų būti toks pat kaip Amaltėjos - apie 0,86 g/cm3, jos masė turėtų būti apie 2×1015 kg. Dėl žemos nuotraukų skyros apie palydovo paviršių nėra nieko žinoma.
Orbita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Adrastėja yra antras palydovas pagal nuotolį nuo Jupiterio. Nuo planetos ji yra nutolusi 129 000 km. Orbitos ekscentricitetas ir polinkis į Jupiterio pusiaujo plokštumą labai nedideli - atitinkamai 0,0015 ir 0,03°. Dėl potvyninių jėgų palydovas su planeta yra pilnai sinchronizavęsi - Adrastėjos apskriejimo aplink Jupiterį ir apsisukimo apie savo ašį periodai sutampa (ji visada atsisukusi į Jupiterį ta pačia puse).
Deja, Adrastėjos, kaip ir Metidės, orbitos yra sinchroninės Jupiterio orbitos viduje, todėl palydovas palengva artėja prie planetos ir kada nors į ją nukris.
Sąveika su Jupiterio žiedais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Adrastėja yra didžiausias Jupiterio žiedų medžiagos šaltinis. Meteoritų smūgių metu nuo vidinių Jupiterio palydovų gali pabėgti dulkės, kurios ir formuoja Jupiterio žiedus.
Medžiaga iš Adrastėjos pašalinama labai produktyviai - tankiausias (pagrindinis) žiedas yra šio palydovo orbitoje. Tiksliau - Adrastėjos orbita yra netoli išorinio pagrindinio Jupiterio žiedo krašto.
| |||||||||||||||||||||||
