Metija (palydovas)
 Erdvėlaivio Galileo daryta nuotrauka | |
| Atradimas | |
|---|---|
| Atradėjas | S. Synnott / Voyager 1 |
| Atrastas | 1979 m. kovo 4 d. |
| Orbitos charakteristikos | |
| Vidutinis spindulys | 127 691 km (0,000854 AU) |
| Orbitos ilgis | 802 300 km (0,005 AU) |
| Ekscentricitetas | 0,0012 |
| Periapsis | 127 540 km (0,000853 AU) |
| Apoapsis | 127 840 km (0,000855 AU) |
| Apskriejimo periodas | 0,294780 d. (7 h 4,5 min) |
| Vidutinis greitis orbitoje | max: 31,539 km/s vid: 31,501 km/s min: 31,464 km/s |
| Posvyris | 0° (į Jupiterio ekvat.), 2,22° (į ekliptiką) |
| Planetos palydovas | Jupiterio |
| Fizinės charakteristikos | |
| Vidutinis skersmuo | 21,5 km |
| Paviršiaus plotas | ~5800 km² |
| Tūris | ~41 600 km³ |
| Masė | 1,2×1017 kg |
| Vidutinis tankis | 3,0 g/cm³ |
| Laisvojo kritimo pagreitis | 0,016 m/s² |
| Pabėgimo greitis | 0,027 km/s |
| Sukimosi apie ašį greitis | 19 km/h |
| Ašies posvyris | 0° |
| Albedas | 0,06 |
| Paviršiaus temperatūra | vid: ~123 K |
Metija (arba Metidė) – arčiausiai Jupiterio esantis palydovas.
Palydovas atrastas 1979 m. Voyager 1, iškart po to jam suteiktas pavadinimas S/1979 J 3. 1983 m. jis oficialiai pavadintas išminties ir gilios minties deivės, pirmosios Dzeuso žmonos, Metijos vardu (žr. Metija), taip pat jos vardu pavadintas asteroidas 9 Metija. 1996–2003 m. Galileo misijos metu gauti duomenys, leidžiantys įsivaizduoti Metijos paviršių. Palydovas yra visiškai sinchronizavęsis su Jupiteriu – į planetą visada atsisukęs ta pačia puse. Metija yra labai asimetriškas kūnas – didžiausias ir mažiausias skersmenys skiriasi du kartus. Taip vienas iš tik dviejų Jupiterio palydovų, apskriejančių planetą greičiau nei per tos planetos dieną (kitas – Adrastėja).[1]
Metija ir Adrastėja skrieja Jupiterio pagrindinio žiedo viduje ir neabejotinai yra pagrindinis medžiagos, sudarančios tą žiedą, šaltinis.[2]
Fizinės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Metija yra netaisyklingos formos. Jos matmenys 60×40×34 km. Tai antras iš keturių pagal dydį vidinis Jupiterio palydovas.[3] Metijos masė ir sandara nėra žinomos, tačiau sprendžiant iš to, kad palydovo vidutinis tankis yra toks pats kaip Amaltėjos (~0,86 g/cm³), jo masė turėtų būti ~3,6×1016 kg. Pagal tankį Metija turėtų būti sudaryta iš akyto vandens ledo (Adrastėja turėtų būti panaši).
Palydovo paviršius nusėtas krateriais. Jis tamsus ir atrodo rausvos spalvos.
Orbita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Metija yra artimiausias iš keturių nedidelių vidinių Jupiterio palydovų, nuo planetos nutolęs ~128000 km atstumu. Orbitos ekscentricitetas labai mažas – ε=0,0002. Tai reiškia, kad orbita beveik apskritiminė. Palydovo orbitos polinkis Jupiterio pusiaujo atžvilgiu ~0,06°.
Taip arti skriejantį palydova turėtų stipriai veikti potvynio jėgos, tačiau dėl mažų matmenų Metija nuo to nelabai „kenčia“.[1] Metija ir Adrastėja skrieja pakankamai arti jog būtų galima įtarti jog jie atsirado suskilus bendram pirmtakui. Jei taip, galima tikėtis rasti ir daugiau (mažesnių) panašiai skriejančių palydovų.[2]
Dėl potvyninių jėgų Metija sukasi sinchroniškai su savo skriejimo periodu (t. y. apie savo ašį apsisuka per tiek pat laiko, per kiek apskrieja planetą). Kadangi Metijos orbita yra Jupiterio sinchroninės orbitos viduje, laikui bėgant palydovas vis artėja prie planetos ir teoriškai galėtų kada nors į ją nukristi, bet tai užtruktų ilgiau nei tikėtinas Saulės sistemos amžius.[2] Jeigu jo tankis panašus į Amaltėjos, tai palydovas yra priartėjęs prie planetos arčiau, nei jos Rošo riba skystiems kūnams. Kadangi Metija nėra subyrėjusi, kad ir kaip arti ji bebūtų prie Jupiterio, ji negali būti peržengusi Rošo ribos kietiems kūnams.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Metis. solarsystem.nasa.gov
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Burns, Joseph A.; Simonelli, Damon P.; Showalter, Mark R.; Hamilton, Douglas P.; Porco, Carolyn C.; Throop, Henry; Esposito, Larry W. (2004). "Jupiter's Ring-Moon System" (PDF). In Bagenal, Fran; Dowling, Timothy E.; McKinnon, William B. (eds.). Jupiter: The Planet, Satellites and Magnetosphere. Cambridge University Press. pp. 241–262. Bibcode:2004jpsm.book..241B. ISBN 978-0-521-81808-7. pdf
- ↑ Thomas Burns et al., 1998
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Thomas, P. C.; Burns, J. A.; Rossier, L.; Simonelli, D.; Veverka, J.; Chapman, C. R.; Klaasen, K.; Johnson, T. V.; Belton, M. J. S.; Galileo Solid State Imaging Team (September 1998). „The Small Inner Satellites of Jupiter“. Icarus 135 (1): 360–371. Bibcode:1998Icar..135..360T. doi:10.1006/icar.1998.5976.
| |||||||||||||||||||||||