Europa (palydovas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Europa
Europa-moon.jpg
Galileo daryta nuotrauka
Atradimas
Atradėjas Galilėjas Galilėjus
Atrastas 1610 m. sausio 7 d.
Orbitos charakteristikos
Vidutinis spindulys 671 034 km (0,004486 AU)
Orbitos ilgis 4 216 100 km (0,028 AU)
Ekscentricitetas 0,0094
Periapsis 664,700 km (0.00444 AU)
Apoapsis 677,300 km (0.00453 AU)
Apskriejimo
periodas
3,551181041 d.
Vidutinis greitis
orbitoje
vid: 13,740 km/s
Posvyris 0.47° (į Jupiterio ekvat.), 1.79° (į ekliptiką)
Planetos palydovas Jupiterio
Fizinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo 3 121,6
Paviršiaus plotas 3,1×107 km²
Tūris 1 593×1010 km³
Masė 4,80×1022 kg
Vidutinis tankis 3,014 g/cm³
Laisvojo kritimo
pagreitis
1,314 m/s²
Pabėgimo greitis 2,025 km/s
Ašies posvyris 0
Albedas 0,67
Regimasis ryškis 5,3
Paviršiaus
temperatūra
min:
Atmosferos charakteristikos
Atmosferos slėgis 1 µPa
Atmosferos sudėtis deguonis (100 %)

Europa – šeštasis Jupiterio palydovas. 1610 sausio 7 d. Šį palydovą atrado Galilėjo Galilėjus.

Jis yra ketvirtas pagal diametrą palydovas, todėl priskiriamas prie keturių didžiųjų (kartu su Kalista, Ijo, Ganimedas) Jupiterio palydovų.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palydovas pavadintas graikų mitologijos dievo Dzeuso mylimosios Europos garbei. Dievas Dzeusas pasivertęs baltu buliumi suviliojo ir pagrobė Europą. Ją nusinešė į Kretą, kur ji susilaukė trijų vaikų: Mino, Radamanto ir Sarpedono.

Kai tik buvo atrastas palydovas, jam vardą pasiūlė Simon Marius, tačiau vardas neprigijo iki XX amžiaus vidurio. Ankstesnėje astronomijos literatūroje jis žinomas kaip Jupiteris II arba „Antrasis Jupiterio palydovas“. 1892 m. buvo atrasta Amaltėja antrasis Jupiterio palydovas pagal orbitą, todėl Europa tapo trečiuoju palydovu. Voyager zondas atrado dar tris Jupiterio palydovus, todėl dabar Europa yra šeštasis Jupiterio palydovas pagal orbitą.

Atmosfera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1994 m. stebint Europą Hablo teleskopo Godardo aukštos rezoliucijos spektrografu buvo nustatyta, kad palydovas turi labai silpną atmosferą (1 mikropaskalio slėgis), kurią sudaro deguonis. Atmosfera susidarė dėl Saulės šildomo Europos paviršiaus garavimo, kurio metu išsiskiria vandenilis ir deguonis. Europos silpna gravitacija nesulaiko lengvų vandenilio atomų, todėl atmosferoje lieka tik sunkesni deguonies atomai.

Orbita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europa nuo Jupiterio nutolusi 670 900 km atstumu. Aplink planetą apsisuka per 3,5 dienos. Orbitos forma – apskritimas, su 0,0094 ekscentricitetu. Kaip ir visi Galilėjaus atrasti palydovai Europa skrieja surakinta pastovia orbita, visąlaik vienu pusrutuliu atsisukusi į Jupiterį. Gravitaciškai Europą traukia Jupiteris ir kiti palydovai, tai sukelia karštį, kuris leidžia vykti geologiniams procesams.

Sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal sandara Europa panaši į Žemės tipo planetas, daugiausiai sudarytas iš silikatinių uolienų. Turi 100 km išorinį vandens sluoksnį, kurio paviršius užšalęs. Pagal Galilėjo aparato duomenis Europa generuoja indukuotą magnetinį lauką, todėl manoma, kad po paviršiaus ledo sluoksniu yra druskingas skystas vandenynas, dengiantis visą palydovą. Manoma, kad Europa turi geležies branduolį.

Gyvybė Europoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai, kad nėra Europos paviršiuje daug smūginių kraterių, tačiau užfiksuoti trūkiai ir plyšiai, rodo, kad palydovo ledo sluoksnį skaldo ir kažkas keičia kita nei meteoritai. Tai paskatino mokslininkus svarstyti, kad po lediniu Europos paviršiumi gali būti vandenynas. Būtent čia gali egzistuoti gyvybė. Anksčiau buvo manyta, kad gyvybei būtina saulės šviesa, tačiau Žemės vandenynų gelmėse atradus smulkiomis bakterijomis mintančių gyvių, paaiškėjo hipotetinė tikimybė, kad po Europos paviršiumi galėtų egzistuoti net žuvies dydžio gyviai. Palydovo temperatūra ties pusiauju siekia −162°C, o poliuose ~−220°C. Po lediniu Europos palydovo paviršiumi temperatūra siekia atitinkamai nuo −30°C iki 0°C (tai reiškia, kad bet kokiai potencialiai gyvybei reikėtų prisitaikyti prie šalčio sąlygų), nes Jupiterio ir 3 didžiųjų palydovų gravitacinė trauka lemia potvynių jėgų sukeliamą šiltėjimą, dėl kurio, kad Europos gelmės yra gerokai įkaitusios.

Po ledo sluoksniu Europos palydove[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iliustracijoje atvaizduota, kaip atrodytų vandenynas pagal pagrindinės teorijos apie Europos palydovo struktūrą (anglų k.)

Suformuotos dvi pagrindinės teorijos, kaip galėtų atrodyti Europos vandenynas. Pirmoji teorija teigia, kad jį sudaro plonas ledo sluoksnis. Chaosas. Tai, kas Europos paviršiuje atrodo kaip ledo luitai, vadinama chaotišku reljefu. Gali būti, kad jį suformavo poledinis šilumos šaltinis. Garai. pagal šią teoriją, paviršinis ledas įskyla ir išleidžia gelmėse kaitinamo vandens garus. Kylanti šiluma. Šiluma kyla pro deguonies prisotintą vandenį, kuriame galėtų būti gyvų organizmų. Ugnikalniai. Vandenyno dugne gali būti karštas dujas iš palydovo branduolio spjaudančio ugnikalnių.

Antroji teorija teigia, kad kad jį sudaro storas ledo sluoksnis. Potvyniai. Papildoma kaitrą generuoja potvynių jėgų sukeliamas šiltėjimas, kuris apatinį ledo sluoksnį stumia į paviršių. Branduolys. Jei ledinis apvalkalas yra labai storas, nuo branduolio sklindanti šiluma perduodama į apatinę ledo paviršiaus dalį. Jupiteris. Už potvynių jėgų sukeliamą šiltėjimą branduolyje gali būti atsakinga Europos olipsinė orbita, judinantį vandenyną aukštyn ir žemyn ir taip išskirianti vandens garus. Judėjimas. Šiluma gali išjudinti apatinį ledo sluoksnį tarsi tektoninę plokštę ir taip (vietoj vulkaninės kaitros) sukurti Europos paviršiuje regimas linijas.