Kalista (palydovas)
 Erdvėlaivio Galileo daryta nuotrauka | |
| Atradimas | |
|---|---|
| Atradėjas | Galilėjas Galilėjus |
| Atrastas | 1610 m. sausio 7 d. |
| Orbitos charakteristikos | |
| Vidutinis spindulys | 1,8827×106 km (0,012585 AU) |
| Orbitos ilgis | 11 829 000 km (0,079 AU) |
| Ekscentricitetas | 0,0074 |
| Periapsis | 1 869 000 km (0,0125 AU) |
| Apoapsis | 1 897 000 km (0,0127 AU) |
| Apskriejimo periodas | 16,6890184 d. |
| Vidutinis greitis orbitoje | max: 8,265 km/s vid: 8,204 km/s min: 8,143 km/s |
| Posvyris | 0,21° (į Jupiterio ekvat.), 2,02° (į ekliptiką) |
| Planetos palydovas | Jupiterio |
| Fizinės charakteristikos | |
| Vidutinis skersmuo | 4820,6 km (0,378 Žemės) |
| Paviršiaus plotas | 7,3×107 km² (0,143 Žemės) |
| Tūris | 5,9×1010 km³ (0,0541 Žemės) |
| Masė | 1,0759×1023 kg (0,018 Žemės) |
| Vidutinis tankis | 1,834 g/cm³ |
| Laisvojo kritimo pagreitis | 1,235 m/s² |
| Pabėgimo greitis | 2,440 km/s |
| Ašies posvyris | 0 |
| Albedas | 0,17 |
| Regimasis ryškis | 5,7 |
| Paviršiaus temperatūra | vid: ~120 K |
| Atmosferos charakteristikos | |
| Atmosferos slėgis | atmosferos pėdsakai |
| Atmosferos sudėtis | anglies dioksidas (100 %) |
Kalista – antras pagal dydį Jupiterio palydovas (ir trečias pagal dydį palydovas Saulės sistemoje). Jis tik šiek tiek mažesnis už Merkurijų.[1]
Kalista ilgai buvo laikoma neaktyviu mėnuliu, kurio krateriais nusėtame paviršiuje mažai kas vyksta – nematyti nei aktyvių ugnikalnių, nei tektoninių plokščių judėjimo. Bet 1990 m. Galileo erdvėlaivis nustatė, jog po paviršiumi gali būti sūrus vandenynas, taigi ši vieta potencialiai galėtų tikti gyvybei.[1]
Paviršius ir sandara
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kalistos paviršius yra ledinis su daugybe smūginių kraterių. Tai vienas labiausiai Saulės sistemoje krateriais išvarpytų paviršių, labai senas (apie 4 milijardų metų senumo). Tai, kad krateriai per tiek laiko neišnyko, rodo labai menką geologinį aktyvumą. Kalista atrodo tarsi aptaškyta baltais taškais – manoma, jog tai apledėjusios kalnų viršūnės.[1]
Manoma, kad po ~250 km storio ledo pluta gali būti sūrus vandenynas, dar giliau – uolienų ir ledo mišinys. Dabar manoma, jog vandenynas slypi giliau, nei anksčiau galvota, o gal jo net ir visai nėra. Jei visgi yra, jis liečiasi su uolėtu paviršiumi, taip sudarydamas geresnes sąlygas gyvybei atsirasti.[1]
Kalista turi silpną magnetinį lauką. 1999 m. Galileo aptiko labai retą anglies dioksido atmosferą. Šiuo metu manoma, jog joje gali būti ir šiek tiek vandenilio bei deguonies.[1] Galileo taip pat aptiko aktyvią jonosferą.[3]
Tyrinėjimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1610 m. atrado italų astronomas Galilėjas Galilėjus. Tyrinėjo kosminiai aparatai Voyager 1 ir Voyager 2 bei Galileo.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 4 5 Callisto. solarsystem.nasa.gov Archyvuota kopija 2021-06-03 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Impact Crater Chain on Callisto jpl.nasa.gov
- ↑ Kliore, A. J.; Anabtawi, A.; Herrera, R. G.; et al. (2002). „Ionosphere of Callisto from Galileo radio occultation observations“ (PDF). Journal of Geophysical Research. 107 (A11): 1407. Bibcode:2002JGRA.107kSIA19K. doi:10.1029/2002JA009365. hdl:2027.42/95670.
| |||||||||||||||||||||||