Kalista (palydovas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kalista
Callisto.jpg
Erdvėlaivio Galileo daryta nuotrauka
Atradimas
Atradėjas Galilėjas Galilėjus
Atrastas 1610 m. sausio 7 d.
Orbitos charakteristikos
Vidutinis spindulys 1,8827×106 km (0,012585 AU)
Orbitos ilgis 11 829 000 km (0,079 AU)
Ekscentricitetas 0,0074
Periapsis 1 869 000 km (0,0125 AU)
Apoapsis 1 897 000 km (0,0127 AU)
Apskriejimo
periodas
16,6890184 d.
Vidutinis greitis
orbitoje
max: 8,265 km/s
vid: 8,204 km/s
min: 8,143 km/s
Posvyris 0,21° (į Jupiterio ekvat.), 2,02° (į ekliptiką)
Planetos palydovas Jupiterio
Fizinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo 4820,6 km (0,378 Žemės)
Paviršiaus plotas 7,3×107 km² (0,143 Žemės)
Tūris 5,9×1010 km³ (0,0541 Žemės)
Masė 1,0759×1023 kg (0,018 Žemės)
Vidutinis tankis 1,834 g/cm³
Laisvojo kritimo
pagreitis
1,235 m/s²
Pabėgimo greitis 2,440 km/s
Ašies posvyris 0
Albedas 0,17
Regimasis ryškis 5,7
Paviršiaus
temperatūra
vid: ~120 K
Atmosferos charakteristikos
Atmosferos slėgis atmosferos pėdsakai
Atmosferos sudėtis anglies dioksidas (100 %)

Kalista – antras pagal dydį Jupiterio palydovas (ir trečias pagal dydį palydovas Saulės sistemoje). Jis tik šiek tiek mažesnis už Merkurijų.[1]

Kalista ilgai buvo laikoma neaktyviu mėnuliu, kurio krateriais nusėtame paviršiuje mažai kas vyksta – nematyti nei aktyvių ugnikalnių, nei tektoninių plokščių judėjimo. Bet 1990 m. Galileo erdvėlaivis nustatė, jog po paviršiumi gali būti sūrus vandenynas, taigi ši vieta potencialiai galėtų tikti gyvybei.[1]

Paviršius ir sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gipul Catena kraterių grandinė. Grandinė atsirado greta nukritus daugeliui prieš tai jau suskilusios kometos fragmentų.[2]

Kalistos paviršius yra ledinis su daugybe smūginių kraterių. Tai vienas labiausiai Saulės sistemoje krateriais išvarpytų paviršių, labai senas (apie 4 milijardų metų senumo). Tai, kad krateriai per tiek laiko neišnyko, rodo labai menką geologinį aktyvumą. Kalista atrodo tarsi aptaškyta baltais taškais – manoma, jog tai apledėjusios kalnų viršūnės.[1]

Manoma, kad po ~250 km storio ledo pluta gali būti sūrus vandenynas, dar giliau – uolienų ir ledo mišinys. Dabar manoma, jog vandenynas slypi giliau, nei anksčiau galvota, o gal jo net ir visai nėra. Jei visgi yra, jis liečiasi su uolėtu paviršiumi, taip sudarydamas geresnes sąlygas gyvybei atsirasti.[1]

Kalista turi silpną magnetinį lauką. 1999 m. Galileo aptiko labai retą anglies dioksido atmosferą. Šiuo metu manoma, jog joje gali būti ir šiek tiek vandenilio bei deguonies.[1] Galileo taip pat aptiko aktyvią jonosferą.[3]

Tyrinėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1610 m. atrado italų astronomas Galilėjas Galilėjus. Tyrinėjo kosminiai aparatai Voyager 1 ir Voyager 2 bei Galileo.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Callisto. solarsystem.nasa.gov
  2. Impact Crater Chain on Callisto jpl.nasa.gov
  3. Kliore, A. J.; Anabtawi, A.; Herrera, R. G.; et al. (2002). „Ionosphere of Callisto from Galileo radio occultation observations“ (PDF). Journal of Geophysical Research 107 (A11): 1407. Bibcode:2002JGRA.107kSIA19K. doi:10.1029/2002JA009365. hdl:2027.42/95670.