Tolerancija

Šis straipsnis apie elgesį. Apie įgyjamą atsparumą žr. Tolerancija (biologija)

Tolerancija (lot. tolerantia „pakėlimas, kantrybė, ištvermė“), pakanta – sociologinis terminas, reiškiantis pakantumą kitokiai pasaulėžiūrai, gyvenimo būdui, elgesiu ir papročiams. Tolerancija nėra tolygi abejingumui. Ji taip pat nereiškia, kad kitokia pasaulėžiūra ar gyvenimo būdas turi būti perimtas, tolerancija reiškia tik teisės kitiems gyventi pagal savo pasaulėžiūrą suteikimą.

Toleracija reiškia kitų kultūrų, saviraiškos priemonių ir žmogiškojo individualumo reiškimosi gerbimą, priėmimą ir teisingą supratimą. Tolerancijos pasireiškimu nėra pakantumas socialiniam neteisingumui, savo įsitikimų atsisakymas ar nuolaidžiavimas svetimiems įsitikinimams, taip pat savo įsitikinimų primetimas kitiems žmonėms..

Pagrindinės sritys, kuriose vartojamas tolerancijos terminas, yra religija, politika, sociologija, psichologija.

Istorija

1579 m. sausio 24 d. Utrechto unijoje pirmą kartą Europos istorijoje buvo įteisinta pozicija, kad negalima persekioti žmonių už jų tikėjimą. Šią datą galima vadinti tolerancijos įteisinimo pradžia. Nyderlandai – pirmoji šalis Europoje, kurioje buvo įteisinta kitamanystė^{[reikalingas šaltinis]}: nustoti deginti eretikai ir raganos, liautasi persekioti kitamanius ir žydus.

1689 m. anglų filosofas Džonas Lokas paskelbė „Laišką apie toleranciją“. 1763 m. pasirodė Voltero „Traktatas apie toleranciją“.

1995 m. UNESCO paskelbė lapkričio 16-ąją tarptautine tolerancijos diena.

Sociologinės teorijos

Tolerancijos problemą mikrosociologijos lygmenyje buvo tirta George Herbert Mead ir Herbert Blumer.