Tolerancija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Šis straipsnis apie elgesį. Apie įgyjamą atsparumą žr. Tolerancija (biologija)

Tolerancija (lot. tolerantia kantrybė, ištvermė), pakanta – sociologinis terminas, reiškiantis pakantumą kitokiai pasaulėžiūrai, gyvenimo būdui, elgesiu ir papročiams. Toleracija nėra tolygu abejingumui. Ji taip pat nereiškia, kad kitokia pasaulėžiūra ar gyvenimo būdas turi būti perimtas, tolerancija reiškia tik teisės kitiems gyventi pagal savo pasaulėžiūrą suteikimą.[1]

Toleracija reiškia kitų kultūrų, saviraiškos priemonių ir žmogiškojo individualumo reiškimosi gerbimą, priėmimą ir teisingą supratimą. Tolerancijos pasireiškimu nėra pakantumas socialiniam neteisingumui, savo įsitikimų atsisakymas ar nuolaidžiavimas svetimiems įsitikinimams, taip pat savo įsitikinimų primetimas kitiems žmonėms.[2].

Pagrindinės sritys, kuriose vartojamas tolerancijos terminas, yra religija, politika, sociologija, psichologija.

Lapkričio 16-oji – tarptautinė tolerancijos diena.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1579 m. sausio 24 d. Utrechto unijoje pirmą kartą Europos istorijoje buvo įteisinta pozicija, kad negalima persekioti žmonių už jų tikėjimą. Šią datą galima vadinti tolerancijos įteisinimo pradžia. Nyderlandai – pirmoji šalis Europoje, kurioje buvo įteisinta kitamanystė: nustoti deginti eretikai ir raganos, liautasi persekioti kitamanius ir žydus.

1689 m. anglų filosofas Džonas Lokas paskelbė „Laišką apie toleranciją“. 1763 m. pasirodė Voltero „Traktatas apie toleranciją“. Ispanijoje dar XIX a. degintos raganos, nors likusioje Europos dalyje jau skleidėsi tolerancijos samprata ir netaikymas toleravimo.

Sociologinės teorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Tolerancijos problemą mikrosociologijos lygmenyje buvo tirta George Herbert Mead ir Herbert Blumer.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Viktor Emil Frankl. Wörterbuch der Logotherapie und Existenzanalyse, S. 471—472.
  2. Рамазан Г. А.Этнополитология: учебное пособие для студентов высших учебных заведений, с. 182