Tolerancija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Šis straipsnis apie elgesį. Apie įgyjamą atsparumą žr. Tolerancija (biologija)

Tolerancija (lot. tolerantia „pakėlimas, kantrybė, ištvermė“), pakanta – sociologinis terminas, reiškiantis pakantumą kitokiai pasaulėžiūrai, gyvenimo būdui, elgesiui ir papročiams. Tolerancija nėra tolygi abejingumui. Ji taip pat nereiškia, kad kitokia pasaulėžiūra ar gyvenimo būdas turi būti perimtas, tolerancija reiškia tik teisės kitiems gyventi pagal savo pasaulėžiūrą suteikimą.[1]

Toleracija reiškia kitų kultūrų, saviraiškos priemonių ir žmogiškojo individualumo reiškimosi gerbimą, priėmimą ir teisingą supratimą. Tolerancijos pasireiškimu nėra pakantumas socialiniam neteisingumui, savo įsitikimų atsisakymas ar nuolaidžiavimas svetimiems įsitikinimams, taip pat savo įsitikinimų primetimas kitiems žmonėms.[2].

Pagrindinės sritys, kuriose vartojamas tolerancijos terminas, yra religija, politika, sociologija, psichologija.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1579 m. sausio 24 d. Utrechto unijoje pirmą kartą Europos istorijoje buvo įteisinta pozicija, kad negalima persekioti žmonių už jų tikėjimą. Šią datą galima vadinti tolerancijos įteisinimo pradžia. Nyderlandai – pirmoji šalis Europoje, kurioje buvo įteisinta kitamanystė[reikalingas šaltinis]: nustoti deginti eretikai ir raganos, liautasi persekioti kitamanius ir žydus.

1689 m. anglų filosofas Džonas Lokas paskelbė „Laišką apie toleranciją“. 1763 m. pasirodė Voltero „Traktatas apie toleranciją“.

1995 m. UNESCO paskelbė lapkričio 16-ąją tarptautine tolerancijos diena.

Sociologinės teorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tolerancijos problemą mikrosociologijos lygmenyje buvo tirta George Herbert Mead ir Herbert Blumer.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Viktor Emil Frankl. Wörterbuch der Logotherapie und Existenzanalyse, S. 471–472.
  2. Рамазан Г. А.Этнополитология: учебное пособие для студентов высших учебных заведений, с. 182