Antanas Vivulskis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Vilensija (aptarimas | indėlis)
S →‎Projektai: Šiluvos bazilikos neprojektavo
→‎Įamžinimas: Pridėjau naują faktą.
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
Eilutė 53: Eilutė 53:
Tomb_of_Antanas_Vivulskis_in_Vilnius_Rasos_cemetery.jpg|Ankapinis A. Vivulskio paminklas [[Rasų kapinės]]e.
Tomb_of_Antanas_Vivulskis_in_Vilnius_Rasos_cemetery.jpg|Ankapinis A. Vivulskio paminklas [[Rasų kapinės]]e.
</gallery>
</gallery>

2019.01.10 Vilniuje, Užupio g. 5 namo atidengtas bronzinis paminklas Antanui Vivulskiui atminti - ant namo sienos pakabinta milinė, kokią savanoris A. Vivulskis atidavė jį sargybos poste pakeisti atėjusiam kitam savanoriui.


== Šaltiniai ==
== Šaltiniai ==

17:27, 11 sausio 2019 versija

Antanas Vivulskis
Antanas Vivulskis
Gimė 1877 m. vasario 20 d.
Totma, Vologdos sritis, Rusija
Mirė 1919 m. sausio 10 d. (41 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Rasų kapinės
Veikla architektas, skulptorius
Vikiteka Antanas Vivulskis

Antanas Vivulskis (lenk. Antoni Wiwulski, 1877 m. vasario 20 d. Totmoje, Vologdos sritis, Rusija – 1919 m. sausio 10 d. Vilniuje) – lietuvių architektas ir skulptorius, kūręs dabartinės Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje.

Biografija

Gimė Rusijos gilumoje, kur jo tėvas mokęsis miškų ūkio mokykloje buvo likęs dirbti. Po tėvo mirties su motina sugrįžo į Lietuvą. 1919 m. sausį Vilniuje dalyvavo kovoje prieš Raudonąją armiją. [1]

18971901 m. studijavo architektūros akademijoje Vienoje, 19021909 m. aukštojoje dailės mokykloje Paryžiuje.

Projektai

Įamžinimas

Vilniaus mieste (Naujamiesčio seniūnija) yra gatvė, pavadinta Antano Vivulskio vardu.


2019.01.10 Vilniuje, Užupio g. 5 namo atidengtas bronzinis paminklas Antanui Vivulskiui atminti - ant namo sienos pakabinta milinė, kokią savanoris A. Vivulskis atidavė jį sargybos poste pakeisti atėjusiam kitam savanoriui.

Šaltiniai

  1. Wilno. Przewodnik krajoznawczy Juljusza Kłosa Prof. Uniwersytetu St. Batorego. Wydanie trzecie poprawione, Wydawnictwo Wileńskiego Oddziału Polskiego Towarzystwa Turystyczno-Krajoznawczego, Wilno 1937, s. 37

Literatūra