Henrikas Horodničius: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Kai kurių rašybos, skyrybos klaidų taisymas |
|||
| Eilutė 3: | Eilutė 3: | ||
== Biografija == |
== Biografija == |
||
Henrikas Horodničius gimė [[1906]] m. [[rugsėjo 3]] d. [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburge]], [[Rusija|Rusijoje]], tarnautojo šeimoje<ref name="fz">[[Liudvikas Kimtys]]. ''Nuostabusis kelių kartų fizikų mokytojas (Profesoriaus Henriko Horodničiaus 100-metį minint)''. [[Fizikų žinios]], 2006, Nr.30.</ref>. Dvi pradines gimnazijos klases baigė [[Petrogradas|Petrograde]]. [[1918]] m. persikėlė į Lietuvą ir mokėsi [[Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija|Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje]], kurią baigė [[1924]] m. Tais pačiais metais buvo įrašytas į [[Vilniaus universitetas|Stepono Batoro universiteto]] Gamtos ir matematikos fakultetą laisvuoju skaitytoju. [[1925]] m. išlaikė egzaminus lenkiškam brandos atestatui gauti, o jį gavęs tapo tikruoju universiteto studentu. Universitetą baigė [[1933]] m. |
Henrikas Horodničius gimė [[1906]] m. [[rugsėjo 3]] d. [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburge]], [[Rusija|Rusijoje]], tarnautojo šeimoje<ref name="fz">[[Liudvikas Kimtys]]. ''Nuostabusis kelių kartų fizikų mokytojas (Profesoriaus Henriko Horodničiaus 100-metį minint)''. [[Fizikų žinios]], 2006, Nr.30.</ref>. Dvi pradines gimnazijos klases baigė [[Petrogradas|Petrograde]]. [[1918]] m. persikėlė į Lietuvą ir mokėsi [[Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija|Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje]], kurią baigė [[1924]] m. Tais pačiais metais buvo įrašytas į [[Vilniaus universitetas|Stepono Batoro universiteto]] Gamtos ir matematikos fakultetą laisvuoju skaitytoju. [[1925]] m. išlaikė egzaminus lenkiškam brandos atestatui gauti, o jį gavęs tapo tikruoju universiteto studentu. Universitetą baigė [[1933]] m. ir įgijo filosofijos magistro laipsnį<ref name="fz" />. |
||
[[1926]]–[[1928]] m. lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ seminarijoje dėstė [[matematika|matematiką]], o [[1928]]–[[1931]] m. ir [[1934]]–[[1940]] m. dirbo mokytoju Vytauto Didžiojo gimnazijoje. [[1929]]–[[1931]] m. dirbo Eksperimentinės fizikos katedros asistento padėjėju, 1931–1934 m. – jaunesniuoju asistentu, 1934–1940 m. – vyresniuoju asistentu. |
[[1926]]–[[1928]] m. lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokytojų seminarijoje dėstė [[matematika|matematiką]], o [[1928]]–[[1931]] m. ir [[1934]]–[[1940]] m. dirbo mokytoju Vytauto Didžiojo gimnazijoje. [[1929]]–[[1931]] m. dirbo Eksperimentinės fizikos katedros asistento padėjėju, 1931–1934 m. – jaunesniuoju asistentu, 1934–1940 m. – vyresniuoju asistentu. |
||
Aktyviai dalyvavo Vilniaus universiteto atkūrimo darbuose. Nuo [[1944]] m. [[rugsėjo 1]] d. iki [[1945]] m. spalio dirbo universiteto prorektoriumi ūkio reikalams. |
Aktyviai dalyvavo Vilniaus universiteto atkūrimo darbuose. Nuo [[1944]] m. [[rugsėjo 1]] d. iki [[1945]] m. spalio dirbo universiteto prorektoriumi ūkio reikalams. |
||
19:00, 6 balandžio 2010 versija
Henrikas Horodničius (1906 m. rugsėjo 3 d. Sankt Peterburgas, Rusija – 1989 m. liepos 19 d. Molėtai) – Lietuvos fizikas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras, profesorius.
Biografija
Henrikas Horodničius gimė 1906 m. rugsėjo 3 d. Sankt Peterburge, Rusijoje, tarnautojo šeimoje[1]. Dvi pradines gimnazijos klases baigė Petrograde. 1918 m. persikėlė į Lietuvą ir mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurią baigė 1924 m. Tais pačiais metais buvo įrašytas į Stepono Batoro universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą laisvuoju skaitytoju. 1925 m. išlaikė egzaminus lenkiškam brandos atestatui gauti, o jį gavęs tapo tikruoju universiteto studentu. Universitetą baigė 1933 m. ir įgijo filosofijos magistro laipsnį[1].
1926–1928 m. lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokytojų seminarijoje dėstė matematiką, o 1928–1931 m. ir 1934–1940 m. dirbo mokytoju Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1929–1931 m. dirbo Eksperimentinės fizikos katedros asistento padėjėju, 1931–1934 m. – jaunesniuoju asistentu, 1934–1940 m. – vyresniuoju asistentu.
Aktyviai dalyvavo Vilniaus universiteto atkūrimo darbuose. Nuo 1944 m. rugsėjo 1 d. iki 1945 m. spalio dirbo universiteto prorektoriumi ūkio reikalams.
1943 m. apgynė gamtos filosofijos mokslų daktaro disertaciją, 1946 m. – fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją[2]. 1945–1960 m. buvo Vilniaus universiteto Bendrosios fizikos katedros vedėjas. 1945–1958 m. buvo Fizikos ir matematikos fakulteto, o 1950–1952 m. – ir Chemijos fakultetų dekanas. Docentas nuo 1940 m., nuo 1945 m. – profesorius. Nuo pat įkūrimo dirbo Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Kvantinės elektronikos katedroje.
Nuo 1953 m. buvo pirmųjų Lietuvoje moksleivių fizikos olimpiadų organizavimo ir vertinimo komisijos pirmininkas[3]. Aktyviai dalyvavo kuriant „Žinijos“ draugiją. 1966–1976 m. dirbo mokslinių laipsnių teikimo tarybos pirmininku. 1965–1986 m. buvo žurnalo „Lietuvos fizikos rinkinys“ redakcijos kolegijos narys, 1976–1984 m. – LTE mokslinis konsultantas[4].
Mirė 1989 m. liepos 19 d. Molėtuose. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.
Mokslinė veikla
1930-1936 m. tyrė kritinius jodo molekulės potencialus, skystojo bromo fluorescenciją[1]. Nuo 1938 m. pradėjo pagrindinę mokslinio darbo kryptį – temperatūros poveikį gyvsidabrio rezonansinės linijos slėginiam išplitimui, pirmuosius darbus 1938 ir 1939 m. paskelbė žurnale „Nature“. Vėliau tyrė slėginių reiškinių poveikį povandeninės Cd kibirkšties spektro linijoms, spektroskopiniais metodais tyrė dirvožemio elementus[3].
Bibliografija
- Su kitais. Fizikos praktikos darbai. Red. P. Brazdžiūnas. Kaunas: Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslinės literatūros leidykla, 1948. 400 p.:iliustr.
- Su kitais. Fizikos praktikos darbai. Red. P. Brazdžiūnas. Vilnius: „Mintis“, 1964. T.1, 356 p.:iliustr.
- Su kitais. Fizikos praktikos darbai. Red. P. Brazdžiūnas. Vilnius: „Mintis“, 1968. T.2, 295 p.:iliustr.
- G. S. Landsbergas. Optika: vadovėlis valstybiniams universitetams (versta iš 3–jo perdirbto leidimo). Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955. 792 p.:iliustr. (iš rusų k.)
- Fizikos terminų žodynas. Red. P. Brazdžiūnas. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. literatūros leidykla, 1958. 123 p. (dvikalbis)
- Jonas Kubilius (pirmininkas), Vytautas Merkys (atsakingasis redaktorius) ir kt. Vilniaus universiteto istorija: 1803–1940. Vilnius: „Mokslas“, 1977. T.2, 342 p.:iliustr.
- Fizikos terminų komisija. Fizikos terminų žodynas. Red. P. Brazdžiūnas. Vilnius: „Mokslas“, 1979. 677 p. (keturkalbis)
- Henrikas Horodničius, Povilas Brazdžiūnas. Fizika Vilniaus universitete: medžiaga lektoriui. Vilnius : „Žinija“, 1979. 23 p.
- Povilas Brazdžiūnas, K. Gaivenis, Henrikas Horodničius ir kt. Lazerių fizikos terminų žodynas. Vilnius: 1984. 169 p.
- Povilas Brazdžiūnas, Henrikas Horodničius, Henrikas Jonaitis, A. Puodžiukynas, I. Šenavičienė. Fizikos istorija Lietuvoje: 1579–1940. Vilnius: „Mokslas“, 1988. T.1, 212 p.:iliustr.
- Henrikas Horodničius. Branduolio fizika: vadovėlis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1991. 291 p.:iliustr.
Įvertinimas
- 1950 m. – Garbės ženklo ordinas.
- 1976 m. – LTSR nusipelnęs dėstytojas.
- 1979 m. – Darbo raudonosios vėliavos ordinas.
- 1999 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius už žydų gelbėjimą nuo genocido (po mirties)[4].
Šaltiniai
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Liudvikas Kimtys. Nuostabusis kelių kartų fizikų mokytojas (Profesoriaus Henriko Horodničiaus 100-metį minint). Fizikų žinios, 2006, Nr.30.
- ↑ Lazerinių tyrimų centras: Doc. dr. Henrikas Horodničius
- ↑ 3,0 3,1 Henrikas Horodničius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 658 psl.
- ↑ 4,0 4,1 J. Jasevičiūtė, J. Slavėnas. Kvantinės elektronikos katedra. Dvidešimt penkeri darbo metai. Vilnius: Vilniaus universitetas, 1999. – 44 p.