Spaudos fondas
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
„Spaudos fondas“ – stambiausia nepriklausomos Lietuvos mokslo ir mokymo priemonių gamybos ir platinimo, knygų leidybos ir prekybos kooperacinė bendrovė, veikusi 1921–1940 m. Kaune.
Leidyklos įkūrimo iniciatorius – Balys Žygelis. Dar 1919 m. Lietuvos mokytojų suvažiavime jis iškėlė mintį įkurti mokytojų leidyklą ir knygyną. Tai buvo realizuota 1921 m., o nuo 1924 m. bendrovę imta vadinti Kooperacine sąjunga „Spaudos fondas”. Leidyklos steigėjai buvo Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos nariai, bet bendrovei priklausė ir kitų profesijų atstovų.
Leidyklos valdybą sudarė: Vincas Kvieska (pirmininkas), Juozas Žiugžda (vicepirmininkas), Balys Žygelis (reikalų vedėjas, nuo 1930 m. – direktorius), Ignas Augustinavičius, Antanas Busilas, Juozas Geniušas, Vladas Lašas, Vincas Ruzgas, Antanas Tamošaitis ir kt. Turėjo apie 300 narių.
„Spaudos fondas“ svarbiausiu uždaviniu laikė mokyklų aprūpinimą knygomis, rašomąja medžiaga, mokymo priemonėmis. Bendrovei priklausė urmo prekybos sandėliai, knygynai ir parduotuvės Kaune, vėliau Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos skyriai atidarė savo knygynus ir sandėlius Alytuje, Kėdainiuose, Klaipėdoje, Kupiškyje, Marijampolėje, Mažeikiuose, Radviliškyje, Raseiniuose, Šiauliuose, Tauragėje, Telšiuose, Ukmergėje, Vilkaviškyje, Vilniuje ir kitur.
1924 m. pradėjo veikti nedidelės mokslo priemonių dirbtuvės. Jos vis plėtėsi – įsikūrė knygrišykla, litografija, spaustuvė. „Spaudos fondas“ gamino sąsiuvinius, žemėlapius, paveikslų reprodukcijas, knygų viršelius, segtuvus, plakatus ir kt. Bendrovės knygynai prekiavo ne tik savo, bet ir kitų leidėjų – Vytauto Didžiojo universiteto, Žemės ūkio akademijos, Švietimo ministerijos, užsienio šalyse įvairiomis kalbomis išleistomis knygomis.
1938 m. „Spaudos fondas“ įsigijo sklypą, kuriame 1939 m. pasistatė rūmus. Juose įsikūrė didmeninių prekių sandėlis, mokslo priemonių bei popieriaus gaminių dirbtuvės, knygrišykla, litografija ir fotolaboratorija. Tuo metu čia dirbo apie 330 darbininkų ir tarnautojų.
Ypač intensyviai „Spaudos fondas“ plėtojo leidybinę veiklą. 1921–1940 m. čia išleisti 857 leidiniai. Tai daugiau kaip 700 grožinės literatūros bei mokslo populiarinimo knygų ir beveik 150 vadovėlių. Knygų tiražas padidėjo nuo 2000 egz. (1923 m.) iki 265 000 egz. (1939 m.). Bendras „Spaudos fondo“ leidinių tiražas viršijo 3 milijonus egzempliorių.
„Spaudos fondas“ leido grožinės literatūros, mokslo populiarinimo, technikos knygas, vadovėlius. Kai kurios knygos buvo skirstomos į serijas – „Lietuvių klasikai“, „Literatūros panteonas“, „Jaunimo skaitymai“, „Įžymiųjų žmonių biografijos“, „Pigioji technikos biblioteka“ ir kt. Tarp išleistų knygų buvo Kazio Binkio, Kazio Borutos, Juliaus Būtėno, Petro Cvirkos, Kazio Jakubėno, Kosto Korsako, Vinco Krėvės, Jono Marcinkevičiaus, Antano Vienuolio ir kitų lietuvių rašytojų veikalai. Taip pat išleido daugumą vidurinių mokyklų vadovėlių, Vytauto Didžiojo universiteto kalendorių (1933 m.), „Spaudos fondo“ kišeninį kalendorių (1933 m.), bibliografinių priemonių, užsienio šalių autorių veikalų vertimų.
Didelis „Spaudos fondo“ nuopelnas – „Lietuviškoji enciklopedija“, leista 1931–1940 m. kartu su Lietuvių katalikų mokslo akademija (iki 1940 m. išleisti 9 tomai). Enciklopedijai straipsnius rašė Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, kiti inteligentai, kurie prisidėti prie enciklopedijos leidimo laikė garbės reikalu ir pasitenkino minimaliais honorarais.
„Spaudos fondas“ organizavo įvairius knygų platinimo renginius: pardavinėjo knygų komplektus, rengė loterijas. Nuo 1937 m. buvo skiriamos leidyklos literatūrinės premijos už geriausius metų kūrinius.
„Spaudos fondas“ egzistavo iki 1940 m. liepos 31 d., kai sovietų valdžios buvo nacionalizuotas ir įjungtas į LTSR valstybinę leidyklą.