Juozas Geniušas
| Juozas Geniušas | |
|---|---|
| Gimė | 1892 m. spalio 22 d. Navickai, Alytaus apskritis |
| Mirė | 1948 m. sausio 4 d. (55 metai) Kaunas |
| Veikla | pedagogas, dramaturgas |
| Alma mater | Lietuvos universitetas |
Juozas Geniušas (1892 m. spalio 22 d. Navickai, Alytaus apskritis – 1948 m. sausio 4 d. Kaunas) – Lietuvos pedagogas, dramaturgas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1912 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją dirbo dab. Lenkijos pradžios mokyklose. Per Pirmąjį pasaulinį karą mokytojavo Poltavos gubernijos ir Petrogrado pradžios mokyklose. 1917 m. Petrograde baigė ikimokyklinio auklėjimo kursus, 1918–1921 m. Petrogrado pedagoginiame institute studijavo pedagogiką ir istoriją.
1921 m. grįžęs į Lietuvą mokytojavo Kėdainių gimnazijoje, nuo 1925 m. – Lietuvos mokytojų seminarijoje Kėdainiuose. Nuo 1925 m. Lietuvos universitete dar studijavo istoriją. Dalyvavo Lietuvos mokytojų profsąjungos, valstiečių liaudininkų ir Lietuvos jaunimo sąjungos veikloje. Po 1926 m. valstybinio perversmo atleistas iš mokytojo pareigų, 1927 m. įkalintas. Vėliau dirbo Kauno miesto Švietimo skyriuje. 1930 m. vienas Lietuvos vaikų teatro draugijos organizatorių, Spaudos fondo valdybos narys. 1931–1940 m. Kaune vadovavo Lietuvos moterų globos komiteto mokyklai. 1940–1941 m. Švietimo liaudies komisariato valdybos viršininkas, 1941–1944 m. dirbo Kauno amatų mokykloje, nuo 1944 m. Kauno mokytojų seminarijos direktorius.[1]
1911 m. kartu su kitais moksleiviais Veiverių mokytojų seminarijoje įkūrė slaptą moksleivių lavinimosi būrelį ir leido laikraštį „Rūtelė“, buvo jo redaktorius. Taip pat rašinėjo straipsnius į leidinius „Ateitis“, „Pavasaris“, „Garnys“, „Viltis“, „Lietuvių balsas“. Redagavo 1932 m. „Mokytojų kalendorių“, nuo 1935 m. žurnalą „Mokykla ir visuomenė“, nuo 1939 m. – „Mokykla ir gyvenimas“, bendradarbiavo leidiniuose „Kultūra“, „Švietimo darbas“, „Lietuvos žinios“.[2]
Nagrinėjo švietimo tobulinimo, auklėjimo teorijos ir praktikos, mokytojų rengimo ir kitas pedagogines problemas, t. p. bendrąsias ir specialiąsias didaktikas. Kritikavo mechanine atmintimi grįstus mokymo metodus, propagavo vaizdumo ir aktyvumo principus. Parašė straipsnių pedagogikos klausimais, lietuvių kalbos ir istorijos vadovėlių, knygų muzikinio ir scenos ugdymo klausimais, scenos veikalėlių vaikams: „Sapnas Velykų naktį“, „Paparčio žiedas“ (abu 1918 m.).
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Scenos vaizdeliai vaikų teatrui, 1924 m.
- Epizodiškojo istorijos kurso metodika, 1927 m.
- Ryškusis skaitymas, 1928 m.
- Dramatizacija ir įscenavimas. Mokymo auklėjimo priemonė, 1929 m.
- Radijo pašnekesiai su mokytojais ir tėvais, 1930 m.
- Laisvės alėja, romanas, 1935 m., slapyvardis J. Visginas
- Senovės istorija, 1936 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Laura Blynaitė. Juozas Geniušas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 545 psl.
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 148 psl.