Skarlatina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Skarlatina

Ligonio išbertas liežuvis
ICD-10A38
ICD-9034.1
LigųDB29032

Skarlatina (lot. scarlatina) – ūminė 2-8 metų amžiaus vaikų infekcinė liga. Jos požymiai labai panašūs į anginos, tačiau išsiskiria jai būdingu ryškiai raudonu veido bėrimu. Skarlatiną sukelia A grupės beta-hemoliziniai streptokokai ir jų išskiriami toksinai. Ta pati bakterija kartais sukelia tonzilitus, faringitus (anginą), plaučių uždegimą. Kai kurie žmonės yra šios bakterijos nešiotojai, tačiau patys neserga. Vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai imunitetą skarlatinai jau turi. Vaikus iki 2 metų amžiaus nuo šios infekcinės ligos paprastai apsaugo iš mamos gauta imuninė apsauga.

Paraudę skruostai ir išbertas kūnas – būdingi skarlatinos požymiai

Liga plinta oro–lašeliniu būdu, todėl užsikrečiama nuo kalbančio, kosinčio ar čiaudinčio infekuoto žmogaus, per ligonio užkrėstus daiktus, maistą. Persirgus skarlatina įgyjamas imunitetas, tačiau galima susirgti ir kartotinai. Nuo skarlatinos skiepų nėra.

Ligos eiga ir gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liga prasideda staiga, ligonis pradeda karščiuoti (iki 40 laipsnių). Būdingas bendras negalavimas, pasireiškia gerklės, galvos, pilvo skausmai, pykinimas, kartais vėmimas. Kartu padidėja kaklo limfmazgiai, patinsta ir parausta tonzilės ir žiočių lankai, o ant gomurio ir ant liežuvėlio matomi tamsiai raudonos spalvos taškeliai. Per 24 val. išberia smulkiais skaisčiais taškeliais paraudusioje, paburkusioje viso kūno odoje. Ryškesni bėrimai būna ties odos raukšlėmis: kaklo, pažastų, kirkšnių srityje, pakinkliuose. Po 7-10 dienų nuo pirmųjų bėrimų prasideda rankų, ypač pirštų, liemens ir kojų odos lupimasis. Yrant streptokokų struktūroms, į ligonio kraują patenka baltymų komponentų, sukeliančių alergines reakcijas. Sepsiniai procesai pasireiškia kraujo infekcija arba antriniais infekcijos židiniais. Ligoniui dažnai pažeidžiamas miokardas, gali išsivystyti inkstų ligos.

Ligonis hospitalizuojamas sergant sunkesne forma. Jei nėra komplikacijų, stacionare ligonis gydomas 10 dienų, paskui 12 dienų izoliuojamas namie. Gydytojas skiria vartoti antibiotikus,. Dažnai karščiavimas neužtrunka ilgiau kaip parą. Pirmo pasirinkimo vaistas yra penicilinas. Jei temperatūra aukšta, galima vartoti paracetamolį. Ligoniui svarbu gerti daug skysčių. Jis turėtų būti izoliuotas nuo kitų šeimos narių, naudoti tik asmeninius daiktus. Jei vaikas gydytas ligoninėje ir nėra komplikacijų, jį galima išleisti į namus po 10 dienų.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]