Sangrąžinis veiksmažodis

Sangrąžinis veiksmažodis, arba refleksyvas (lot. reflexivus < reflexio 'atgręžimas') – veiksmažodis, kurio santykis su žymimo veiksmo atlikėju (subjektu) ar objektu reiškiamas specialiu sangrąžos rodikliu.

Įvairiose kalbose sangrąžos rodikliu gali būti gramatinis afiksas (lietuvių, latvių, rusų kalbose), galūnė ar galūnių rinkinys (kaip yra sanskrito, graikų kalbų medijo formose), pagalbiniai žodžiai – paprastai įvardžiai (lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų kalbose). Lietuvių kalbos sangrąžos dalelytė si yra kilusi iš nekirčiuojamos sangrąžinio įvardžio savęs naudininko formos *sei: *sei > *sie > si.

Sangrąžiniai veiksmažodžiai nuo savo nesangrąžinių formų dažniausiai skiriasi šiomis reikšmėmis: rodo, kad veiksmas nukreiptas į subjektą arba yra juo apribotas (vadinamieji subjektiniai refleksyvai, pavyzdžiui, praũsia – praũsiasi, kẽlia – kẽliasi), išreiškia tarpusavio veiksmą (bãra – bãrasi, bučiúoja – bučiúojasi), žymi subjekto naudai vykstantį veiksmą (vadinamieji tranzityviniai (vartojami su galininku) relfeksyvai, pavyzdžiui, nẽša – nẽšasi, per̃ka – per̃kasi), veiksmo objektą keičia subjektu ir išreiškia savaimiškumą (vadinamieji objektiniai refleksyvai, pavyzdžiui, kartója – kartójasi, keĩčia – keĩčiasi). Dalis sangrąžinių veiksmažodžių iš viso neturi nesangrąžinių formų (vadinamieji reflexiva tantum: džiaũgiasi, juõkiasi, el̃giasi ir t. t.).

Lietuvių kalbos priešdėliniuose veiksmažodžiuose sangrąžos dalelytė si įsiterpia po priešdėlio (nusipraũsia, pasibučiúoja). Tokia vartosena senoviška (žr. „Vakernagelio dėsnis“). Lietuvių kalboje sangrąžinės gali būti ne tik asmenuojamosios, bet ir neasmenuojamosios veiksmažodžio formos: dalyviai (besibučiúojantis, el̃giamasi), padalyviai (kartójantis, besikarójant), pusdalyviai (juõkdamasis), reikiamybės dalyviai (apsisprę́stina), bendratis (sùktis), tarmių siekinys (jìs nuė̃jo skùstųsi). Sagrąžiniai gali būti ir iš sangrąžinių veiksmažodžių išvesti daiktavardžiai (kreipìmasis, apsikeitìmas).