Samuelis Harisas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Samuelis Harisas
angl. Samuel J. Harris Jr.
Samuel J. Harris.jpg
Samuelis Harisas
Gimė: 1896 m. gruodžio 24 d.
Šipensburgas, Pensilvanija,
Jungtinės Amerikos Valstijos JAV
Mirė: 1920 m. vasario 24 d. (23 metai)
Kaunas, Lietuva Lietuva
Palaidotas: Arlingtono kapinėse, Vašingtone
Veikla: karininkas
Žymūs apdovanojimai:
Atminimo lenta Aleksoto kapinių prieigose
Atminimo lenta ant „Pietos“ paminklo Aleksoto kapinėse

Samuelis Harisas (angl. Samuel J. Harris Jr.; 1896 m. gruodžio 24 d. Šipensburge, JAV1920 m. vasario 24 d. Kaune) – JAV karininkas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę. S. Harisas yra tikriausiai vienintelis amerikietis, savo kilme su Lietuva neturėjęs nieko bendro, bet žuvęs Lietuvos teritorijoje ir už Lietuvą.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

S. Harisas gimė 1896 m. gruodžio 24 d. Šipensburge, Pensilvanijos valstijoje. Jo tėvas buvo Kamberlando apygardos šerifas. Mokėsi Dikinsono koledže Karlailo miestelyje. 1914 m. buvo mobilizuotas į JAV kariuomenę. Pradžioje vienerius metus tarnavo Meksikos pasienyje, vėliau dar kartą pašauktas dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Europoje. 1916 m. užsitarnavo seržanto laipsnį, buvo paskirtas į aprūpinimo pulką – organizavo sunkvežimių vilkstines amunicijos tiekimui į frontą. 1917 m. kovo mėn. buvo demobilizuotas. Tų pačių metų liepos mėn. vėl buvo pašauktas į karo tarnybą. Buvo vyresniuoju seržantu, tarnavo kaip šaudymo ir durtuvų kautynių instruktorius. Nuo 1918 m. vasario mėn. tarnavo Prancūzijoje, vadovavo pėstininkų būriui. Paleistas iš pulko 1918 m. rugsėjo 2 d. Karą baigė leitenanto laipsniu.

1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, į Lietuvą kėsinosi priešai keliais frontais. Apmokyti nepatyrusiai Lietuvos kariuomenei daugiausia JAV lietuvių dėka Amerikoje buvo pradėta formuoti vadinamoji amerikiečių brigada. Tai buvo vietos lietuvių ir amerikiečių karių savanorių brigada, turėjusi vykti į Lietuvą ir apmokyti Lietuvos karius. Į ją užsirašė ir S. Harisas. Nors JAV neprieštaravo savo karių atvykimui į Lietuvą, bet visas išlaidas turėjo padengti Lietuva, o JAV parama misijai turėjo būti netiesioginė ir viešai neskelbiama.[1] S. Harisas į laivą, plaukiantį į Europą, sėdo 1919 m. rudenį drauge su kitais brigados karininkais. Londone jie susitiko su Lietuvos diplomatiniu atstovu grafu Alfredu Tiškevičiumi. Gruodžio 31 d. (ar sausio 1 d.) S. Harisas atvyko į Kauną. Čia tarnavo Amerikos lietuvių brigados štabe, dirbo kaip instruktorius, apmokantis lietuvių karius.

1920 m. vasarį Lietuvos kariuomenės kareivinėse Kaune kilo bolševikų sukurstytas maištas. Malšinant maištą, S. Harisas buvo paskirtas patarėju daliniui, kuris malšino sukilusios aviacijos karius užimtame Aleksoto aerodrome. Vasario 23 d. kairiojoje Nemuno pusėje, kopiant Aleksoto kalno šlaitu, leitenantas buvo sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė. Netrukus, vasario 27 d. jis buvo išvežtas į JAV. Buvo palaidotas Arlingtono kapinėse Vašingtono priemiestyje.[2]

Jis tapo vieninteliu brigados nariu, žuvusiu kare. Apie jo žūtį 1920 m. rašė šaulių žurnalas „Trimitas“:

...Leit. Harrisas nuvyko Aleksotan už Nemuno pas pačius sukilėlius. Su balta taikos vėliava jis atėjo prie riaušininkų patirti jų geismus ir skriaudas, kad suradus nuoskaudas – jei kokios jos buvo – galėtų apie tai pranešti Lietuvos vyriausiam karininkui. Patyręs dalykus, Harrisas grįžo atgalios. Bet tie sukilėliai, kuriems rūpėjo ne Lietuvos gerovė, bet Lietuvos prapultis, žinojo, kad šio amerikiečio teisingas ir nuoregus būdas permatė jų nelemtus darbus, žinojo jie irgi, kad jie yra kalti, ir pirmiau, neg duotų pasauliui žinoti apie jų pardavikiškus darbus iš lūpų pasitikimo ir neprietaringo amerikiečio, jie paleido į jį penkiolika šūvių. Jaunikaitis susiūbavo ir krito, pakirstas pardavikų kulkų šoviniais“.

Čia pat laikraštyje paminėta, kad tekstas perspausdintas iš Amerikos lietuvių laikraščių. Apie S. Hariso mirtį rašė ir JAV spauda: 1920 m. vasario 29 d. pasirodė straipsnis „New York Times“.[1]

S. Hariso žygdarbis ir jo įvertinimas po mirties Lietuvos valstybiniu apdovanojimu 1922 m. liepos 20 d. buvo paminėti lietuviams Baltuosiuose rūmuose teikiant peticiją JAV prezidentui Vorenui Hardingui dėl Lietuvos pripažinimo „de jure“.[1] Netrukus po to JAV oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1920 m. vasario 28 d. žuvusį kariškį po mirties Lietuvos Respublikos vyriausybė apdovanojo Vyties Kryžiumi. Jo motinai Lietuva skyrė valstybinę pensiją.
  • 1922 m. liepos 20 d. Arlingtono kapinėse Amerikos lietuviai jam pastatė balto marmuro antkapinį paminklą su Vyčiu. Vašingtone besilankantiems lietuviams galima rasti S. Hariso kapą projekto „Tikslas – Amerika“ interaktyviame lietuviškų vietų JAV žemėlapyje.[3]
  • 1923 m. Elenos gatvė pavadinta jo vardu. 1946 m. pavadinimas pakeistas į Šlaito gatvę. 1993 m. Aleksoto mikrorajone buvusiai Šlaito gatvei, prisijungiančiai prie H. ir O. Minkovskių gatvės, grąžintas S. Hariso vardas.[4]
  • 1927 m. rugpjūčio mėn. Aleksoto kapinėse iškilmingai atidengtas ir pašventintas 6 m paminklas iš terakotosPieta“ kariams savanoriams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, kur šalia kitų buvo įrašyta ltn. Samuelio Hariso pavardė (skulpt. Antanas Aleksandravičius). Paminklas pergyvenęs sovietmetį tebestovi iki šiol.
  • 2015 m. vasario 24 d. Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejuje paminėtos S. Hariso žūties 95-osios metinės. Ta proga buvo atidengta atminimo lenta prie Aleksoto kapinių įėjimo, nukaldintas atminimo medalis. Pirmuoju medaliu buvo apdovanotas žurnalistas Vilius Kavaliauskas.[5]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka