SARS-CoV-2

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Virusai
SARS-CoV-2SARS-CoV-2 (CDC-23312).png
Viruso iliustracija
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Orthornavirae
Tipas: Pisuviricota
(Wikispecies-logo.svg Pisuviricota)
Klasė: Pisoniviricetes
(Wikispecies-logo.svg Pisoniviricetes)
Būrys: Nidovirales
(Wikispecies-logo.svg Nidovirales)
Šeima: Coronaviridae
(Wikispecies-logo.svg Coronaviridae)
Gentis: Betacoronavirus
(Wikispecies-logo.svg Betacoronavirus)
Pogentė: Sarbecovirus
Rūšis
Sunkaus ūminio respiracinio sindromo koronavirusas 2
Liga
COVID-19

SARS-CoV-2 – koronavirusas, kuris sukelia ligą COVID-19. Pradžioje virusui duotas 2019-nCoV pavadinimas. Virusas turi teigiamos prasmės viengrandį ribonukleino rūgšties ((+)ssRNR) genomą. Viruso dydis yra maždaug 29 kilobazės. Virusas priklauso su sunkiais ūmiais respiraciniais sindromais susijusių koronavirusų (SARSr-CoV) giminei. Virusas yra zoononinės kilmė, manoma iš šikšnosparnio persidavė į skujuotį ir galiausiai į žmogų. Persidavimas į žmones įvyko vėlyvą 2019 m. rudenį, manoma lapkričio mėnesį.[1]

Virusologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

SARS-CoV-2 virusas, išaugintas ląstelių kultūrose laboratorijoje
SARS-CoV-2 viruso izoliuotas mėginys, paimtas iš paciento

2020 m. sausio 20 d. Uhane, Kinijoje, buvo patvirtinta, jog virusas gali persiduoti iš žmogaus į žmogų sklindant lašeliniu būdu. Sergančiam žmogui atsikosėjus, 1,8 metro spinduliu pasklinda lašeliai kuriais virusas gali infekuoti kitus žmones. Viruso inkubacinis periodas yra 2–14 dienų. 2020 m. vasario 1 d. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) patvirtino, kad virusas gali plisti asimptomatiškai – tai reiškia žmogus gali nejausti simptomų, tačiau jau skleisti bei nešioti virusą. Nusėdę lašeliai lieka pavojingi iki 72 valandų.[2]

Virusą sudaro 3 pagrindiniai baltymai – receptoriniai baltymai (S baltymai), voko baltymai (E baltymai) ir membraniniai baltymai (M baltymai).

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje COVID-19 pandemija#Kilmė.

Viruso pirmosios infekcijos patvirtintos Uhane, Kinijoje. Pirmieji žmonės užsikrėtė Uhano jūros gėrybių turguje. Vis dar nėra žinoma, ar virusas atsirado turguje, ar buvo atneštas infekuoto žmogaus. SARS-CoV-1 viruso mėginys buvo labai panašus į kitą su SARS susijusį ž šikšnosparnių virusaą (angl. SARSr bat related coronavirus). SARS-CoV-2 buvo atsektas ir susietas su kitu šikšnosparnių koronavirusu – RaTG13, viruso genomas su SARS-CoV-2 buvo susijęs 96 %.[3]

Mutacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koronavirusai pasižymi dideliu mutacijų dažniu – kiekvieno RNR replikacijos ciklo metu viruso genominėje RNR atsiranda keletas taškinių mutacijų dėl RNR polimerazės padarytų klaidų. Be to, koronavirusams yra būdingas didelis RNR rekombinacijų dažnis, kuris yra daugiau nei 25 % (visam koronaviruso genomui). Tai unikalus reiškinys, būdingas koronavirusams, kuris atsiranda dėl transkripcijos nutraukimo atvirkštinės (–) krypties RNR grandinės sintezės metu ir RNR polimerazės „šokinėjimo“. Šis procesas sugeneruoja daug subgenominių RNR molekulių, susikaupiančių bei galinčių rekombinuotis užkrėstoje ląstelėje. Dėl nuolat vykstančių mutacijų ir rekombinacijų, koronavirusai geba geriau ir lengviau prisitaikyti prie skirtingų šeimininkų, t. y. įvairių gyvūnų, o taip pat ir žmogaus.[4]

Sukeliamos komplikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukeliantis ūminę viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų infekciją. Po kiek laiko, gali susidaryti – pneumonija. Imuninei sistemai siunčiant visas pajėgas kovoti su virusu, pradeda daugintis bakterijos plaučiuose, imuninė sistema nespėja tvarkytis, žmogui reikalingas plaučių ventiliatorius, tačiau, jei žmogus nebūna prijungtas prie ventiliatoriaus, mirtis yra labai tikėtina.[5]

Veikimo principas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viruso sintetinamas RNR

Virusui patekus į kūną, jis keliauja link plaučių. Patekęs į plaučius virusas receptoriniais baltymais prisitvirtina prie epitelio ląstelės ir suleidžia savo genetinę medžiagą RNR. Tuomet ląstelė pradeda sintetinti baltymus ir RNR, kurie reikalingi naujų virusų sukūrimui. Ląstelė ilgai gamina virusus, tačiau galiausiai tampa nepakankamai pajėgi, tad plyšta jos plazminė membrana ir nauji virusai pasklinda ir infekuoja kitas ląsteles.[6]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]