Rusijos stačiatikių bažnyčia

Maskvos Kristaus Gelbėtojo katedra

Rusų stačiatikių bažnyčia (rus. Ру́сская правосла́вная це́рковь), taip pat oficialiai vadinama Maskvos patriarchatu (Московский патриархат) – stačiatikių bažnyčia, kuriai vadovauja Maskvos ir visos Rusios patriarchas (nuo 2009 m. vasario 1 d. – Patriarchas Kirilas), kuris priklauso kitų rytų ortodoksų bažnyčių patriarchų bendruomenei. Dėl šios bendrystės visi rusų ortodoksų išpažinėjai turi bendruomeninius santykius su kitomis rytų ortodoksų bažnyčiomis. Pagrindinė liturginė kalba – bažnytinė slavų kalba.

Istorija

Atsiradimas ir ankstyvoji istorija

XII a. Bogoliubovo Prieglobsčio prie Nerlės cerkvė

Seniausia rusų knyga–Ostromiro Evangelija iš Naugorodo (1057 m.)

Dabartinės Rusijos teritorijoje krikščionybė oficialiai priimta 988 m. Baigiantis pirmajam mūsų eros tūkstantmečiui, rytų slavų žemės pradėjo patekti po kultūrine Rytų Romos Imperijos (Bizantijos) įtaka. 863–869 metais Šventasis Kirilas ir Šventasis Metodijus su popiežiaus palaiminimu pirmą kartą išvertė Biblijos ištraukas į senąją slavų kalbą, taip atverdami kelią slavų apkrikštijimui. Remiantis istoriniais šaltiniais žinoma, kad pirmas krikščionių vyskupas buvo nusiųstas maždaug 866–867 m. iš Konstantinopolio į Kijevą su patriarcho Potijaus arba su Patriarcho Ignacijaus palaiminimu. X amžiaus viduryje tarp Kijevo aukštuomenės jau būta krikščioniškos bendruomenės, vadovaujamos graikų dvasiškių, tačiau pagonybė vis dar buvo pagrindinė religija šioje teritorijoje . Kunigaikštytė Olga buvo pirmoji Kijevo Rusios valdovė perėjusi į krikščionybę maždaug 955 arba 957 metais, o jos vaikaitis Vladimiras Didysis Kijevo Rusioje įtvirtino krikščionybę. Buvo pradėta rusų christianizacija, imtos steigti parapijos. XIII a. viduje Rusioje buvo 16 eparchijos.

Ryšiai su Konstantinopoliu

Rusų bažnyčia buvo pradžioje Konstantinopolio patriarchato Metropolija ir Konstatinopolio patriarchas buvo paskyręs metropolitą, kuris valdė Kijevo Rusios bažnyčią. Nuo 988 iki 1454 m. Konstantinopolio patriarchas skyrė Kijevo metropolitus. Metropolito rezidencija buvo pradžioje Kijeve. Kai Kijevas pradėjo prarasti savo politinę įtaką dėl mongolų invazijos, Metropolitas Maksimas persikėlė į Vladimirą 1299 m. Jo įpėdiniai Metropolitas Petras ir Teognostas, 1326 m. perkėlė rezidenciją į Maskvą.

Penkioliktas amžius

Penkioliktame amžiuje Rusų bažnyčia tapo pagrindiniu Rusijos valstybės išlikimo ir gyvavimo ramsčiu. Tokie veikėjai kaip Sergijus iš Radonežo ir Metropolitas Aleksijus padėjo šaliai atlaikyti mongolų-totorių priespaudą ir plėstis ekonomiškai bei politiškai.

1439 m. Florencijos susirinkime popiežius Eugenijus IV ir kai kurie stačiatikių lyderiai susitarė dėl šių šakų reunifikacijos ir naujos unitų bažnyčios įkūrimo. Tačiau tuometinis Rusijos valdovas Vasilijus II Tamsusis atmetė šį susijungimą su Romos Katalikų bendrija ir uždraudė Rusijos vyskupų nutarimų paskelbimą 1452 m. Tais pačiais metais Metropolitas Izidoras buvo išmestas iš metropolito pareigų.

1448 m. Rusų stačiatikių bažnyčia tapo nepriklausoma nuo Konstantinopolio Patriarchato. Tais pačiais metais Rusijos vyskupų susirinkime buvo išrinktas Metropolitas Jonas, kuriam buvo suteiktas Maskvos ir visos Rusios Metropolito titulas. Maskvos metropolija tapo autokefaline bažnyčia (iki 1598 m.). Tai įvyko likus 5 metams iki Konstantinopolio žlugimo 1453 metais. Nuo tada Rusų stačiatikių bažnyčia ėmė žvelgti į Maskvą kaip Trečiają Romą, Konstantinopolio įpėdinę, o į Maskvos Patriarchą – kaip visos Stačiatikių bažnyčios vadovą.

Pasikeitimai ir reformos

Įžymi Andrejaus Rubliovo ikona – Švenčiausioji Trejybė

Ivano III ir jo pasekėjų viešpatavimo metu, šalį kamavo daugybė erezijų ir nesutarimų. Viena religinė grupuotė vedama Nilo Sorskio ir Vasiano Patrikėjevo reikalavo vienuolių žemių ir turto sekuliarizacijos (nusavinimo valstybės naudai). Jiems prieštaravo įtakingas dvasinis veikėjas Josifas Volotskis, kuris gynė bažnytinę žemę ir nuosavybę. Caro pozicija šiuo klausimu buvo nepastovi, bet netrukus jis ėmė palaikyti Josifo Volotskio pusę.

Tuo metu Rusijoje klestėjo vienuoliškas gyvenimo būdas, kuris buvo koncentruotas į maldą ir dvasinį tobulėjimą. Sergijaus Radonežskio pasekėjai paliko Šv. Sergijaus trejybės vienuolyną, kad įkurtų šimtus vienuolynų Rusios teritorijoje. Iš jų kai kurie žymiausi vienuolynai buvo įkurti Rusijos šiaurėje, taip norint parodyti kaip tikėjimas gali tarpti pačiose nesvetingiausiose žemėse. Taigi netrukus tarp turtingiausių žemės savininkų Rusijoje tuo metu buvo galima paminėti ir vienuolynus: Josifo Volokolamskio vienuolyną, Kirilo-Belozerskio vienuolyną ir Solovkų vienuolyną. XVI a. viduryje Metropolitas Makarijus sušaukė daugybę dvasininkų susirinkimų (sinodų), kurių kulminacija buvo Šimto skyrių sinodas 1551 metais. Šiame susirinkime buvo nutarta suvienodinti bažnyčios ceremonijas ir pareigas visoje Rusijos teritorijoje. Bažnyčios valdžios pareikalavimu vyriausybė panaikino bažnyčios pavaldumą carui.

1654 m. patriarchas Nikonas sušaukė bažnytinį sinodą pakeisti kai kurias apeigas, peržiūrėti ir pataisyti liturgines knygas, suvienodinti jas su graikų liturginėmis knygomis. Šiai reformai priešinosi dalis tikinčiųjų, dvasininkų, bajorų ir net ištisi vienuolynai. Sentikiai atskilo nuo stačiatikių bažnyčios dalies ir buvo persekioti arba teisiškai riboti iki 1905 m.

1721 – 1917 m. vietoj patriarcho Rusų stačiatikų bažnyčią vadovavo Petro I įsteigtas Sinodas. Sinodas buvo aukščiausioji administracinė ir teisinė Bažnyčios instancija. 1764 m. imperatorė Jekaterina II išleido dekretą dėl bažnytinių žemių sekuliarizacijos, kuris panaikino bažnytinės žemės valdas Rusijoje. Buvo uždaryti daugiau nei 500 vienuolynų ir apie 150 neteko valstybės paramos. 1897 m. pagal surašymą stačiatikiai sudarė 69,9 % Rusijos imperijos gyventojų.

Sovietmetis

1917 m. gruodžio 4 d. Maskvos ir visos Rusijos patriarchu buvo išrinktas Tichonas (tikrasis vardas Vasilijus Belavinas). 1918 m. sausio 23 d. bolševikų valdžia atskyrė bažnyčią nuo valstybės ir mokyklos. Taip pat buvo sustabdytas finansavimas. 1918 m. kovo 3 d. patriarchas Tichonas pasmerkė separatinį Bresto taikos sutartį. Daug vyskupų ir dvasininkų buvo represuoti arba sušaudyti. 1941 m. Sovietų Sąjungoje dirbo 5665 dvasininkai (1916 m. Rusijos imperijoje dirbo 66 100 dvasininkai). 1947 m. prasidėjo nauja antireliginė banga. Iki 1957 m. Sovietų Sąjungoje buvo uždaryti 38 Rusų stačiatikių bažnyčios vienuolynai. Persitvarkymo metais suaktyvėjo religinės visuomenės gyvenimas. 1991 m. Rusų Stačiatikių Bažnyčia atgavo sovietų valdžios 1917 m. panaikintą juridinio asmens statusą.