Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°51′35.5″ š. pl. 24°12′6.8″ r. ilg. / 54.859861°š. pl. 24.201889°r. ilg. / 54.859861; 24.201889

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
Rumsiskiu baznycia3. 2007-04-21.jpg
Vyskupija Kauno
Dekanatas Kauno II
Savivaldybė Kaišiadorių rajonas
Gyvenvietė Rumšiškės
Adresas Pajūrio g. 2
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta 1860 m.
Stilius liaudies formos

Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia stovi Rumšiškių miestelyje, prie Kauno marių ir Pravienos žiočių. Liaudies architektūros formų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji bažnyčia Rumšiškėse pastatyta XV a. pradžioje (nors 1522 m. Vilniaus vyskupijos sąrašuose neminima), vėlesnė – 1573 m. J. Kurszewski teigia, kad bažnyčia pastatyta vyskupaujant Jurgiui Radvilai. 1599 metais prašomas Rumšiškių klebono Povilo Svieckio, Ldk Zigmantas Vaza padidino parapijos bažnyčios beneficiją. Lietuvos kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila 1635 m. rugpjūčio 4 d. fundacijoje bažnyčiai dovanojo 8 valakus žemės, pievų sklypą, miestelėnų ir ūkininkų dešimtinę bei teisę naudotis mišku (fundacija pakartotinai patvirtinta 1637 m. rugsėjo 16 d.). Pergamento dokumentas su karaliaus parašu ir prikabintu antspaudu anksčiau buvo saugomas Vilniaus viešojoje bibliotekoje. 1669 m. bažnyčia priklausė Vilniaus vyskupijos Kauno dekanatui. 1677 m. vizitacijos protokole minima, kad čia buvusi šiaudais dengta medinė bažnyčia, statyta po 1665 m. klebono Aleksandro Giedraičio rūpesčiu. Bažnyčios patronato teisė priklausė karaliui. Vikaras kunigas Aleksandras Kluckevičius pagirtas už tvarką (klebono tuo metu nebuvo). Vikarui liepiama pastatyti naują ir tokią pat gražią, kokia buvusi anksčiau (priešų sudeginta). Šios vizitacijos metu 129 žmonėms suteiktas sutvirtinimo sakramentas.

Rumšiškių bažnyčia prieš susidarant Kauno marioms
Rumšiškių bažnyčia 2016 m. (nelikę šventoriaus vartų)

1707 ir 1721 m. bažnyčia gerokai remontuota. Kunigo J. Jurevičiaus rašte kurijai (1921 m. lapkričio 8 d.) teigia, kad bažnyčia statyta 1739 metais. 1774 m. parapijai priklausė 25 kaimai ir dvarai (iš jų 8 buvo Nemuno kairiajame krante). Prūsų valdžia juos priskyrė Panemunės parapijai. Nuo 1777 m. veikė parapinė mokykla, joje 1781 m. mokėsi 17 vaikų (11 šlėktų, 5 miestelėnų, 2 valstiečių), 1784 m. – 10, 1805 m. – 5, 1828 m. – 26. Mokytoju dirbo klebonas. Bažnyčiai 1782 m. priklausė Kampiškių kaimas, 1832 m. – tik jurisdika miestelyje.

1800 m. Livonijos kanauninkas Ulazovičius mokyklos vedėjui išlaikyti buvo užrašęs 152 rublių donaciją. Klebonas Feliksas Višinskis 1831 m. per pamokslą ragino žmones eiti į sukilimą. Pasinaudojęs amnestija bausmės išvengė. 1805, 1815, 1849 m. vizitacijų aktuose nurodyta sena ir maža bažnyčia. 1840 m. kapinėse pastatyta Šv. Onos koplyčia. 1849 m. Rumšiškių parapija, iki tol priklausiusi Vilniaus vyskupijai, perduota Žemaičių vyskupijai.

Mergelės Marijos statula šventoriuje

18591860 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Jos administratorius kunigas Antanas Kazlauskas 1863 m. rusų areštuotas, išvežtas į Vilniaus kalėjimą, kuriame 1867 m. mirė. Kunigas Povilas Šilinskas (mirė 1892 m.) 1890 m. pradėjo pamaldas laikyti lietuvių kalba, parapijiečius mokė lietuviškai melstis, giedoti, platino draudžiamą spaudą. 1907 m. įsteigtas „Saulės“ draugijos skyrius, 1908 m. – „Saulės" mergaičių mokykla. 19101914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. XX a. pradžioje buvo apie 5000 parapijiečių. 19131914 m. sumanyta statyti naują mūrinę bažnyčią, tam buvo išdeginta 300 tūkst. plytų, paruošta miško mediena, bet karas planus suardė – klebonas P. Galkus 1917 m. vasario 1 d. skundėsi Kauno vyskupui, kad vokiečia išvežioja plytas ir vagia kitas medžiagas (bendras nuostolis apie 30 tūkst. rublių). Be to, 1915 m. šventoriuje laikinai palaidoti 5 vokiečių kareiviai, bet 1917 m. pabaigoje – 1918 m. pradžioje vokiečiai čia savavališkai iš aplinkinių vietovių perlaidojo dar 54 savo karių palaikus. 1918 m. gegužės 31 d. klebonas skundėsi vyskupui, kad laidojimo vieta šventoriuje plečiasi į naujos bažnyčios plotą. Taip, naujosios bažnyčios statyba ir nebuvo pradėta. Vokiečių kapai 1959 m. perstatant bažnyčią buvo išversti buldozeriu ir perkelti į naująsias kapines.

1926 m. vasario 12 d. pastatyti ir pašventinti du nauji varpai – Jono Krikštytojo (197,2 kg) ir Šv. Kazimiero (47,2 kg). 1933 m. kunigo J. Jurevičiaus iniciatyva kapinės praplėstos ir aptvertos vieline tvora. 1940 m. parapijoje buvo 4877 katalikai, jos ribose gyveno 8 stačiatikiai, 57 sentikiai ir 182 kitatikiai. Užėjus 1940 m. sovietams bažnyčia nacionalizuota, 1941 m. birželio 15 d. čia įkurtas mašinų ir arklių nuomos punktas, koplyčioje turėjo būti įrengta kalvė. Prasidėjus karui prie klebonijos rusai pasistatė patrankas, bet nepaleidę nė šūvio pasitraukė tolyn.

1942 m. balandžio 12 d. ištiko didelis Nemuno potvynis, bažnyčia kelias dienas buvo atskirta nuo pasaulio, pamaldos laikytos Šv. Antano koplyčioje. 1944 m. liepą per Antrojo pasaulinio karo kovas bažnyčia mažai nukentėjo, nors sviedinys kliudė vieną siją, sudaužė šventoriaus vartus, klebonijoje sudegė svirnas, tvartas, dvi daržinės su žemės ūkio mašinomis, kluonas, apgriautas pagrindinis pastatas ir kapinių koplyčia.

Po karo, 1948 m. bažnyčiai perduoti tik maldos namai (visa kita kartu su špitolija nacionalizuota). Statant Kauno HE, bažnyčia ir varpinė (medinės) 19581959 m. perkeltos į naują vietą – viršutinę Nemuno terasą. Rumšiškių parapijos vykdomasis komitetas (pirmininkas Juozas Matakas) ir jos klebonas K. Lapinskas buvo nutarę, kad kapines ir bažnyčią derėtų perkelti į prie Dovainonių esančią Išlaužą (prie Jono Aisčio tėvonijos), todėl tam reikalui Dovainonyse II prašyta 3 ha žemės. Tačiau buvo paskirtas naujas klebonas kunigas Jonas Žemaitis [1] planus pakeitė ir vieta numatyta Byliškių kaimo pradžioje prie buvusios Šv. Antano koplyčios, statybai ir kapinėms prašant 8 ha. Bažnyčios perkėlimas kainavo 407.598 rublius (341.420 rublių sumokėjo valstybė, kitus suaukojo parapijiečiai).

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia yra liaudies architektūros formų. Stačiakampio plano, su šoninėmis zakristijomis, penkiasiene apside ir bokšteliu. Varpinė – 3 aukštų, prie bažnyčios yra Šv. Antano koplyčia, kapinėse stovi Šv. Onos koplyčia.

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Mūsų Lietuva“, II t. Bronius Kviklys, Vilnius, 1991.
  • "Sūduvos dvasininkai", I-II t. R. Butautas-Kudirka, 2009-2010.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka