Rimtautas Gibavičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Rimtautas Vincentas Gibavičius (1935 m. rugsėjo 22 d. Kaunas1993 m. gruodžio 16 d. Vilnius, palaidotas Antakalnio kapinėse) – Lietuvos grafikas, scenografas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1960 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 19621993 m. Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas. Nuo 1991 m. profesorius.

Mokiniai Romualdas Čarna, Danguolė Dauknytė ir kiti.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyviesiems grafikos kūriniams būdinga liaudies meno įtaka (medžio raižinių ciklai „Jaunystė“ 1960 m., „Vilnius“, 19641988 m.). Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos cinkografijos technika sukurti kūriniai pasižymi lakoniška linijine raiška. Sukūrė estampų ciklų („Pilnaties langai“ 1970 m., „Vaikystės prisiminimai“ 19771982 m.), plakatų, ekslibrisų, iliustravo knygų (Judita Vaičiūnaitė. Pakartojimai 1971 m., Balys Sruoga. Į mėlynus tolius 1981 m.). Sudarė ir apipavidalino seriją albumų „Lietuvių grafika“ (1962 m., 1964 m., 1966 m., 1968 m., 1971 m.), leidinį „Knyga ir dailininkas“ (su A. Gedminu, 1966 m.). Atliko monumentaliosios tapybos darbų: restoranui „Jūra“ Klaipėdoje 1976 m., Vilniaus universitete (sgrafitai „Devynios mūzos“, 1969 m., „Istoriniai portretai“ 19801990 m., abu Filologijos fakultete).

Derino klasikines ir modernias meninės raiškos priemones. Kūrybai būdingas naujas liaudiškų temų ir motyvų traktavimas, romantinė poetinė nuotaika, dekoratyvumas, ritmiška kūrinio elementų kompozicija. Nuo 1960 m. dalyvavo parodose. Individualios parodos: Maskva, Varšuva, abi 1973 m., Belgradas 1974 m., Sarajevas, Dubrovnikas, abi 1975 m., Magdeburgas 1977 m., Talinas 1979 m., Veimaras 1980 m., Vilnius 1986 m., 2003 m. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vilniaus universiteto grafikos kabinetas, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, Puškino dailės muziejus, Tretjakovo galerija Maskvoje, Ermitažas.[1]

Scenografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Nijolė Žilinskienė. Rimtautas Gibavičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 627 psl.