Raguviškių II kapinynas
| Raguviškių II kapinynas | |||
|---|---|---|---|
  Raguviškių II kapinynas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Žalgirio seniūnija | ||
| Plotas | 1,1 ha | ||
| Naudotas | IX–XII a. | ||
| Žvalgytas | 1948, 1956, 1982, 1991, 1992 | ||
| Registro Nr. | 6272 / A65; AV549 / | ||
Raguviškių II kapinynas (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 6272, senas registro kodas - A65, senas kultūros paminklo sąrašo Nr. AV549) – kapinynas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Raguviškių kaime (Žalgirio seniūnija), 1,1 km į šiaurę nuo kelio Kretinga-Budriai, kaimo kelio Raguviškiai-Rubuliai (N. Dariūtės gatvės) dešinėje pusėje, Minijos dešiniajame krante.
Kapinynas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Įrengtas šiaurės-pietų kryptimi pailgoje Minijos slėnio terasos pakilumoje, esančioje apie 450 m į vakarus nuo upės vagos ir iškylančioje iki 2,63 m aukščio virš slėnio. Teritorija 1,1 ha dydžio, iškasinėta bulviarūsių duobių, apaugusi spygliuočių mišku, palei kurio vakarinį pakraštį praeina lauko kelias (N. Dariūtės gatvė). Kapinyno pietinėje dalyje įrengtos Raguviškių kaimo senosios kapinės, vadinamos Maro kapeliais, Markapiais. Jos stačiakampio plano, pailgos šiaurės-pietų kryptimi, 55 x 20 m dydžio, apjuostos griovio ir žemių pylimo. Kapinių šiaurės rytinėje dalyje stovi koplytėlė. Kapinyno pietinis galas nukastas statant čia kolūkio sandėlį. Kultūros vertybės anotacinio ženklo nėra.
0,2 km į pietus yra Raguviškių kapinynas, o 1,7 km į šiaurės rytus kitame Minijos krante stūkso Mišučių piliakalnis. Šiaurėje kapinynas ribojasi su Mišučių (Raguviškių) evangelikų liuteronų kapinių tvora.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Laidojant kaimo kapinėse mirusiuosius, o vėliau kasant pakilumoje duobes bulvių rūsiams, buvo randama archeologinių dirbinių. Dalis jų apie 1930 m. pateko į kunigo Konstantino Kuprio-Kuprevičiaus kolekciją. Radiniai būdingi IX-XII a. kuršių kapams. Manoma, kad kapinynas priklausė Mišučių piliakalnio bendruomenei[1]. XVII-XVIII a. pietinėje kapinyno dalyje pradėti laidoti nuo maro, šiltinės ir kitų ligų mirę Raguviškių kaimo gyventojai.
1972 m. kapinynas drauge su jame esančiomis kaimo kapinėmis buvo paskelbtas vietinės reikšmės archeologijos paminklu (AV549)[2], o 1996 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą (A65)[3].
Tyrimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1948 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas), 1956 m. – kraštotyrininkas Vladas Šaulys[4], 1974-1976 m. kartografavo Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas[5]. 1982 m. žvalgė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), kartografavo Aerofotogeodezinių tyrinėjimų institutas[6]. 1991 m. žvalgė Julius Kanarskas[7], 1992 m. teritorijos ribas nustatė Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro ir Valstybinio žemėtvarkos instituto ekspedicija (vadovas Vilnius Morkūnas).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Julius Kanarskas. Kartenos apylinkių proistorė. – Lietuvos lokaliniai tyrimai, t. 1(2) (Vilnius, 2002/05), p. 207–209.
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1973, p. 252.
- ↑ Valstybės žinios. 1996, Nr. 110, p. 25.
- ↑ Senkapis II, Raguviškių km., Žalgirio apyl. Archeologinio paminklo pasas. Surašė V. Šaulys, 1956, papildė J. Mickevičius, 1959. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, f. 4, b. 7, l. 112-113.
- ↑ Kretingos rajono gamtos ir kultūros paminklų ir saugotinų objektų katalogas. Vilnius, 1976.
- ↑ Kretingos rajono kapinių apskaitos duomenys (1982 m. lauko darbai), l. 173.
- ↑ Julius Kanarskas. Kretingos rajono kultūros paveldo paminklų žvalgymas ir būklės patikrinimas 1991 metais. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, f. 4, b. 146, p. 25, Nr. 92.