Ulos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ulos mūšis
Priklauso: Livonijos karas
Data 1564 m. prasidėjo sausio 26 d., pasibaigė 27 d. naktį
Vieta prie Ulos upės netoli nuo Čašinikio miestelio (koordinatės: 54°50'51.9"N 29°29'31.8"E)
Rezultatas LDK pergalė
Kariaujančios pusės
Herb Lytwa (Alex K).svg
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Rusijos carystė
Vadovai ir kariniai vadai
Didysis etmonas
Mikalojus Radvila Rudasis
Lauko etmonas
Grigalius Chodkevičius
Petras Šuiskis
Pajėgos
6000 karių 24-30 000 karių
Nuostoliai
20 mirusių 8000 mirusių

Ulos mūšis – Livonijos karo mūšis.

Lietuvos didžiojo etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo (Barboros Radvilaitės brolio) vadovaujama Lietuvos kariuomenė sumušė apie 5 kartus didesnę Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenę ir sulaikė jos skverbimąsi į Lietuvą.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Rūsčiojo kariuomenė 1563 m. buvo užėmusi ir nusiaubusi svarbų lietuvių žemių forpostą – Polocką. Iš ten Petras Šuiskis vedė savo karius Oršos link, kur turėjo susijungti su panašaus dydžio Baziliaus Serebriano grupuote, traukusia iš Viazmos. Susijungę Maskvos daliniai turėjo pasukti Vilniaus link.

Lietuvių vadai sugebėjo užbėgti agresijai už akių ir neleido maskvėnams susijungti.

Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sausio 26 d. lietuvių raiteliai užklupo Šuiskį prie Ulos upės, netoli nuo Čiašnikų, dabartinės Baltarusijos Vitebsko srityje.

Maskvos kariuomenė beveik nespėjo žygio rikiuotės pakeisti į mūšio, tuo pasinaudojusi Lietuvos kariuomenė išnaudojo staigumo veiksnį. Negausiam avangardui susvyravus, Radvila spėjo paremti jį reikiamoje vietoje, ir maskvėnai neatlaikė lietuvių kavalerijos smūgio.

Mūšis virto skerdynėmis; priešas buvo persekiojamas ir naktį. Lietuvos kariuomenei atiteko 5000 vežimų gurguolė, Šuiskis žuvo, jo kariai buvo sunaikinti. Po kelių dienų prie Oršos buvo užkluptas ir Bazilius Serebrianas, o panikos apimta jo grupuotė pabėgo.

Kautynės baigėsi bėgančių priešų persekiojimu sausio 27 d. naktį .

LDK kariumėnės vadas Mikalojus Radvila Rudasis

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Propagandinė kampanija Europoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mikalojų Radvilą Rudajį kautynės prie Ulos upės išgarsino Europoje. Kartu su Lietuvos lauko etmonu Grigaliumi Chodkevičiumi jie vadovavo 6000 vyrų kariuomenei, tačiau sugebėjo įveikti 24-30 tūkst. Maskvos valstybės kariuomenę, vadovaujamą Petro Šuiskio. M. Radvila tapo pagrindiniu veikėju 1592 m. Jono Radvano lotyniškai išleistoje herojinėje poemoje „Radviliada“.

Atidėta LDK-Lenkijos unija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ulos pergalė pakeitė karinę ir politinę situaciją. Lietuva atgavo pusiausvyrą rytų fronte. Kur kas tvirčiau pasijuto ir Lietuvos delegacija Varšuvos seime, kur Žygimanto Augusto palaikomi lenkai spaudė lietuvius priimti jų aneksinius reikalavimus. Sustiprėjusi lietuvių pozicija nulėmė tai, kad unijos klausimas kol kas liko atviras ir atidėtas tolesnėms deryboms.

Tolesnėse derybose su lenkais iki pat 1569 m. Liublino unijos Mikalojus Radvila Rudasis griežtai gynė Lietuvos savarankiškumą. Lenkams įrodinėjant, kad Jogaila dovanojęs Lietuvą Lenkijos karūnai, viename posėdyje Ulos mūšio didvyris atkirto: Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės. Lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų, žirgelių žemaitukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones… Kiekvieną, kuris norėtų mus pavergti, laikysiu tironu, o ne savo viešpačiu.

Silpstančios caro rėmėjų gretos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susvyravus Maskvos pozicijoms po Ulos mūšio, drąsiau pasijuto ir caro represuojami rusinų didbajoriai. 1564 m. balandžio 30 d. į lietuvių pusę perbėgo žymus karvedys, kunigaikštis Andrėjus Michailovičius Kurbskis. Lietuva išsikovojo atokvėpį, kurį galėjo išnaudoti vidaus pertvarkymams, kad galėtų labiau suvienyti valdantįjį luomą.