Charidžitai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Straipsnių serija

Islamas
IslamasAllah1.png
Islamo terminų žodynas
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Charidžitai – ankstyvojo islamo atskilėlių grupuotė, veikusi VII–VIII a. Vertinama pirmąja sekta ar srove islame.

Istorija, nuostatos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

656 m. nužudžius kalifą Usmaną ir kalifu išrinkus Ali arabų kalifate kilo Pirmoji fitna. Kalifo ir artimo Mahometo bendražygio žūties sukrėstos kitos musulmonų frakcijos reikalavo keršto jo žudikams. Tačiau Ali neskubėjo jų bausti, nes pastarieji buvo tarp jo karščiausių rėmėjų. 657 m. kalifo Ali pajėgos susitiko su kito pretendento į kalifatą ir Usmano giminaičio, sukilusio Sirijos valdytojo Muavijos pajėgomis Sifino mūšyje Sirijoje. Siekiant nutraukti mūšį abi pusės susitarė paskirti teisėjus, kad šie pagal Koraną išsiaiškintų, kuris iš jų yra teisėtasis kalifas. Šį veiksmą dalis Ali karių palaikė Korano nustatymų išdavystę, nes, pagal Koraną, tik Dievas nustato, kas turi vadovauti musulmonams ir, tokiu būdu, klausimo sprendimą perduodant žmonių teismui yra pažeidžiama Dievo valia. Ši Ali šalininkų dalis palaikė Ali išdaviku, pasitraukė ir įkūrė atskirą frakciją Haruros kaime prie Kufos. Kai kurie tyrinėtojai teigė, kad Ali šalininkai kufiečiai palaikė derybų tarp Ali ir Muavijos idėją, nes buvo įsitikinę, kad bus lengvai įrodyta Ali viršenybė prieš Muaviją, ir sukilo, kai derybų klausimas dėl Usmano nužudymo teisėtumo pasisuko Muavijos naudai. Iš pradžių jie buvo vadinami haruriečiais ir ilgainiui tapo žinomi charidžitų („pasitraukėlių“) pavadinimu, dėl nuostatos, kad charidžitai neturi gyventi tarp kitokios nuomonės nei jų bendruomenėse.

Charidžitai Usmano nužudymą laikė teisėtu bausmės įgyvendinimu dėl islamo nuostatų išdavystės. Jų manymu, Ali buvo teisėtas kalifas iki derybų su Muavija, kai jis pažeidė Korano reikalavimus ir tapo apostatu. Charidžitai tikėjo, kad įvykdžius didelę nuodėmę, ji tampa nebeišperkama, tad prieš apostatus reikia griebtis pačių žiauriausių priemonių. Jie iškėlė Korano citatą „teismas priklauso tik Dievui vienam“ savo šūkiu. Jie manė, kad mūšyje ir paaiškėtų, kieno pusėje yra Dievas. Charidžitų manymu, musulmoną apibūdina jo tikėjimas Dievu ir Korano nustatymų laikymasis, o ne gentinė priklausomybė – tai buvo priešinimasis Mekos diduomenės propaguotai idėjai, kad valdžia kalifate turi priklausyti visų pirma kuraišitų genčiai, iš kurios kilęs Mahometas, o islamas yra arabų religija. Charidžitų manymu, kalifu gali tapti ir juodaodis vergas, jei jis būtų tam tinkamiausias. Charidžitai pasižymėjo fanatizmu ir puritonizmu, jie buityje draudė prabangą, muziką, žaidimus, sugulovių turėjimą be žmonos sutikimo. Savo lyderiu jie išrinko Abdulą ibn Vahbą al Rasibį, apie kurį žinoma labai mažai. Manoma, kad jų buvo apie 10 tūkst. 658 m. kalifo Ali pajėgos juos visiškai sutriuškino ir išžudė Nahravano mūšyje. Išlikę charidžitai susitarė, kad Ali, Muavija I ir Amras ibn al Asas, arbitras iš Muavijos pusės, turi mirti. 661 m. jie suorganizavo į juos pasikėsinimus tą pačią dieną maldos metu trijuose skirtinguose miestuose: Fustate (prieš Amrą ibn al Asą), Damaske (prieš Muaviją) ir Kufoje (prieš Ali), tačiau tik pasikėsinimas į Ali pavyko, pastarasis žuvo. Kita versija teigiama, kad Ali žudikas nebuvo charidžitas, nei paveiktas charidžitų ideologijos.

Po Jazido I mirties prasidėjus Antrajai fitnai charidžitai įgijo galimybių veikti. Aršiausi iš jų buvo azrakitai, Nafio ibn al Azrako pasekėjai. Jie skelbė mirtį visiems nusidėjėliams ir jų šeimoms. Įsiveržę į Basrą išlaisvino kalinius, nužudė vietos valdytoją. Ibn al Azrakas 685 m. žuvo mūšio metu. Charidžitams simpatizavo neturtingų žemdirbių ir beduinų sluoksniai provincijose, Arabijos dykumoje ir Džaziroje. Antrosios fitnos metu jų frakcija užvaldė didžiausias teritorijas pagal plotą Pietų Arabijoje ir Taifo miestą. Prieš juos sėkmingai kariavo žiaurumu pagarsėjęs kalifo Abdulmaliko generolas, Irako vietininkas Hadžadžas ibn Jusufas. VIII a. viduryje žlugus Omejadų valdžiai kalifate charidžitai surengė du didelius sukilimus prieš naują Abasidų dinastiją, kuriuos pralaimėjo ir jų judėjimas išsikvėpė. Tiek sunitų, tiek šiitų istoriografijoje požiūris į charidžitus yra ypatingai neigiamas, jie buvo demonizuoti, teigta, kad jie siekė sunaikinti islamą, o po to ir visą pasaulį. Nuosaikiaisiais charidžitais, kurių centras buvo Basra, vadinami ibaditai išliko, visų pirma Omane, iki šių laikų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]