Purplių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčia

Purplių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčia
Vyskupija	Telšių
Dekanatas	Mažeikių
Savivaldybė	Mažeikių rajonas
Gyvenvietė	Purpliai
Statybinė medžiaga	medis
Pastatyta (įrengta)	1842 m.

Purplių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčia – katalikų koplyčia Mažeikių rajone, Laižuvos seniūnijoje, Purplių kaimo senosiose kapinėse, kelio  2710  Mažeikiai–Purpliai  pabaigoje, pravažiavus Purplių vėjo malūną, 0,5 km nuo Lietuvos ir Latvijos sienos. Atnaujinta Purplių koplyčia yra vertingas, išliekamąją vertę turintis sakralinis objektas, įtrauktas į Mažeikių rajono lankytinų vietų sąrašą.

Purplių koplyčia stovi senosiose kapinėse. Kaip regioninės reikšmės paminklas, 2024 m. įrašyta į Kultūros vertybių registrą.

Istorija

Koplyčios istorija siejama su pasakojimu apie XIX a. gyvenusį kunigą vienuolį Remutį. Jis lankėsi Purpliuose ir pamatė, kad vietiniai žmonės mažai tiki Dievu, o daugiau burtais. Kartą sunkiai susirgęs jis susapnavo, kad pasveiktų, jei tik Purplių kapinių laisvoje vietoje pastatytų žmonėms koplyčią. Prikalbėjęs vietinius, su jų pagalba ėmėsi statybos, atsivežė medienos iš Latvijos miškų. Per pora metų maldos namus pastatė, ir 1842 m. ji buvo pašventinta Švento Kryžiaus Išaukštinimo vardu. Pats kunigas tuo pačiu išsigydė sunkią ligą, čia ir apsigyveno. Koplyčioje nuolat vyko šv. mišios, kol gyveno Remutis. Po jo mirties į Purplius kito kunigo nebuvo atsiųsta, koplyčioje pamaldos vyko retai, keletą kartų metuose per didžiąsias šventes. Žmonės buvo priversti keliauti į Laižuvą.

Purplių kapinės ir koplyčia stovėjo ūkininko Felikso Ročio žemėje. Jam koplyčia netiko, kad žmonėms reikėję eiti per jo žemę. 1934 m. ūkininkas išėmęs iš altoriaus šventųjų statulas ir atidavęs į muziejų. Po žemės šeimininko mirties jo žmona sutvarkiusi koplyčią, todėl joje vėl galėjo rinktis tikintieji. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui vokiečiai traukdamiesi susprogdino Laižuvos bažnyčią, todėl pamaldoms parapijiečiai rinkdavosi į Purplius. Vėl pradėjus veikti bažnyčiai, Purplių koplyčia teveikė iki 1961 m., šv. mišios buvo aukojamos tik per didžiąsias šventes. Uždaryta koplyčia buvo išplėšta, dingo bažnytiniai daiktai: dalį išsinešiojo gyventojai, o altoriaus papuošimai ir klausykla buvo paslėpti ant koplyčios lubų. Pamažu šventovė pradėjo nykti. Praėjus beveik dešimtmečiui vietinių gyventojų prašymu ją šiek tiek paremontavo kolūkis. Bokštelio kryžius ir varpas, siekiant juos išsaugoti, J. Racevičiaus rūpesčiu buvo nuimti ir perduoti Mažeikių muziejui.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nykstanti ir krūmuose skendinti Purplių koplyčia susilaukė neabejingų žmonių dėmesio. 1992 m. Vytautas Gargasas iš Auksodės pasirūpino, kad būtų suburta koplyčios atkūrimo iniciatyvinė grupė. Iš Purplių kilusi jo motina, kapinaitėse yra prosenelės kapas. Pasak V. Gargaso, jam mintis atkurti koplyčią gimė lankantis Šiluvos Apsireiškimo koplyčioje, skirtoje mergelei Marijai. Dėl koplyčios atstatymo auksodiškis rūpinosi padedamas Mažeikių muziejaus mokslinio darbuotojo Vytauto Ramanausko. 1993 m. pavasarį surengta pirmoji koplyčios ir kapinaičių aplinkos tvarkymo talka. Pasiruošimas remonto darbams užtruko, keletą metų nieko nevyko. Tik 2007 m. prie darbų prisijungus Vincui Savickui, jo pastangomis buvo atvežta miško medžiagos, išpjauta reikalingos medienos. Kitąmet B. Vaičiulis savo lėšomis užklojo naują stogo dangą, pakėlė bokštelio kryžių. Atstatymo darbuose talkino ir šalia koplyčios gyvenantys Leonora ir Virgis Stabinskai. Aplinka buvo tvarkoma per talkas, remonto darbai ėjo į pabaigą. Supuvęs medinis kapinaičių kryžius buvo pakeistas metaliniu.

2009 m. spalio 10 d. Telšių vyskupas Jonas Boruta pašventino atstatytą Purplių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčią. Jos pašventinimą lydėjo iškilminga procesija, kurios priekyje buvo nešamas kryžius ir Evangelija, ėjo vyskupas ir kiti dvasininkai, tautiniais rūbais pasipuošę vaikai, šauliai iš Mažeikių.

Architektūra

Koplyčios pastatas medinių rąstų sienomis, atremtas į pamatą su akmens mūro cokoliu. Jis stačiakampio plano su trisiene apside pietų pusėje ir pastoge. Pagrindinio tūrio stogas - dvišlaitis, apsidės - trišlaitis, perdengtas skardo lakštais. Autentiška stogo danga – malksnos, sovietmečiu pastatas buvo dengtas asbocementu. Šiaurinėje stogo dalyje įrengtas stačiakampio plano bokštelis su virš jo įtvirtintu metaliniu ažūriniu kryžiumi su data „1842“.

Koplyčia vienos patalpos, su įėjimu šiaurinėje pusėje. Sienų, įėjimo durų angos - stačiakampės. Šiaurės fasade įtaisytas trikampis švieslangis, apsidėje – rombo formos švieslangiai. Langai skaidyti smulkiais segmentais, su vienvėrėmis langinėmis. Medinės vienvėrės durys iš išorės rombiškai apkaltos lentomis, sutvirtintos metaliniais apkaustais. Fasadus juosia medinis pastogės karnizas, išskyrus šiaurės pusę, kur įrengtas stoginėlis. Išorės sienos apkaltos vertikaliomis medinėmis lentelėmis su lentjuostėmis. Langų angas papildo medinės antlangių lentos su pasparomis.

Viduje medinė perdanga remiasi į atviras sijas. Virš įėjimo įkomponuotas medinis balkonas su atitvara. Viduje išdėstyti būtiniausia bažnytinė įranga: altorius, suolai, klausykla. Viena iš Nukryžiuotojo skulptūrų viduje pakabinta prie įėjimo, kita – virš altoriaus. Rąstų sienos papuoštos šventųjų paveikslais.

Galerija

• 
  Perdažyta koplyčia
• 
  Koplyčios viduje
• 
  Vaizdas į balkoną

Literatūra

• Algė Jankevičienė. Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės. – Vilnius: VDA leidykla, 2007. – 351 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-624-89-9

Nuorodos

• Purplių_koplyčia. Mažeikių krašto enciklopedija.