Pereiti prie turinio

ASEAN

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
ASEAN
Pietryčių Azijos valstybių asociacija
Association of South-East Asian Nations
ŠūkisOne Vision, One Identity, One Community (liet. Viena vizija, viena tapatybė, viena bendruomenė)
Įkurta1967 m.
ĮkūrėjasIndonezijos vėliava Indonezija
Malaizijos vėliava Malaizija
Filipinų vėliava Filipinai
Singapūro vėliava Singapūras
Tailando vėliava Tailandas
Tipastarptautinė organizacija
BūstinėDžakarta, Indonezija
Koordinatės6°12′00″p. pl. 106°49′00″r. ilg. / 6.2°p. pl. 106.816667°r. ilg. / -6.2; 106.816667
Narystė
VadovasLim Jock Hoi
(generalinis sekretorius)
Tinklalapiswww.asean.org

ASEAN (pilnas pavadinimas: angl. Association of South-East Asian Nations, liet. Pietryčių Azijos valstybių asociacija) – Pietryčių Azijos valstybių tarptautinė organizacija, įkurta 1967 m. rugpjūčio 8 d., pasirašius ASEAN deklaraciją. Tai politinis, ekonominis ir kultūrinis šių šalių susivienijimas, siekiantis glaudesnio valstybių bendradarbiavimo ir turintis viziją iki 2020 metų sukurti regioninę bendriją su laisvu prekių, paslaugų, investicijų ir darbo jėgos judėjimu.[1][2]

ASEAN vadovauja generalinis sekretorius (nuo 2018 m. – Lim Jock Hoi), organizacijos būstinė įsikūrusi Džakartoje.

ASEAN būstinė Džakartoje.

Prieš įkuriant ASEAN 1967 m., buvo bandymai suvienyti regioną 1961 m. įsteigiant Pietryčių Azijos asociaciją (Association of Southeast Asia, ASA), kuriai priklausė Malajos Federacija, Filipinai ir Tailandas, bei 1963 m. Malajų Federacijai, Filipinams ir Indonezijai susivienijus į MAPHILINDO (pavadinimas susideda iš pirmųjų valstybių pavadinimų raidžių). 1963 m. Malaizijai paskelbus nepriklausomybę ir regione tvyrant nesutarimams (ypač dėl teritorinių nesutarimų tarp Malaizijos ir Indonezijos bei Malaizijos ir Filipinų), buvo matoma būtinybė steigti platesnės aprėpties organizaciją. Ši idėja įgyvendinta 1967 m. įkuriant ASEAN.[3] Tiek ASA, tiek MAPHILINDO tais pačiais metais nutraukė savo veiklą ir ASEAN tapo pagrindine regioną vienijančia organizacija.[4]

ASEAN buvo įkurta 1967 m. rugpjūčio 8 d. penkių valstybių: Indonezijos, Malaizijos, Filipinų, singapūro ir Tailando, kurios Bankoke vykusio susitikimo metu pasirašė organizaciją steigiančią ASEAN deklaraciją (dar žinomą Bankoko deklaracijos pavadinimu). Deklaracijoje buvo iškelti septyni pagrindiniai tikslai, kurių būtų siekiama tarpvalstybiniu bendradarbiavimu:[5]

  • ekonominis, socialinis ir kultūrinis progresas;
  • regiono taika ir stabilumas;
  • technologijų, mokslo, viešojo administravimo ir kitų sričių vystymas;
  • tarpusavio pagalba mokymuose ir tyrimuose;
  • gyvenimo lygio kėlimas, gerinant žemės ūkio, pramonės, transporto ir kitas sritis;
  • Pietryčių Azijos studijų plėtrą;
  • ryšių su kitomis tarptautinėmis organizacijomis plėtojimas.

Įkuriančios šalys iš pat pradžių pakvietė kitas Pietryčių Azijos valstybes jungtis prie naujos organizacijos, taip iškeldamos siekį apjungti visą regioną. Šio tikslo įgyvendinimas sekėsi sunkiai dėl neramios situacijos regione: Vietnamo karo, Raudonųjų khmerų valdymo Kambodžoje, nestabilumo Laose, besitęsiančio kolonializmo ir kt. Pirmąja nauja nare tapo Brunėjus, prisijungęs 1984 m., beveik iš karto po nepriklausomybės paskelbimo. Likusios keturios šalys narystę įgavo po Šaltojo karo pabaigos: 1995 m. – Vietnamas, 1997 m. – Laosas ir Mianmaras, 1999 m. – Kambodža. ASEAN plėtrai padėjo tai, kad organizacija nekelia aukštų reikalavimų: reikalauja išreikšti sutikimą su ASEAN tikslais ir veiklos principais bei iki tol priimtais susitarimais.[6]

Pasibaigus Šaltojo karo įtampoms, ASEAN pradėjo kelti ambicingesnius tikslus ir tarp bendradarbiavimo sričių įtraukė naujas sritis: nelegalios migracijos kontrolės, kovos su terorizmu, aplinkosaugos, energetinio saugumo ir kitus klausimus. 1992 m. buvo inicijuota ASEAN laisvosios prekybos zona (AFTA), o 2003 m. – ASEAN ekonominė bendrija (AEC). ASEAN taip pat pasirašė laisvosios prekybos sutartis su organizacijai nepriklausančiomis valstybėmis.

Nuo 1993 m. ASEAN aktyviai įsitraukusi į platesnio regioninio bendradarbiavimo plėtojimą: nuo 1994 m. veikia ASEAN regioninis forumas, kuriame be ASEAN narių dalyvauja dar 17 kitų valstybių; 1997 m. inicijuota ASEAN Plus Three grupė, kur „plius trys“ reiškia Kiniją, Pietų Korėją ir Japoniją; nuo 2005 m. pradėti Rytų Azijos viršūnių susitikimo susitikimai.[7]

ASEAN Plus Three susitikimas.

ASEAN priklauso 10 Pietryčių Azijos valstybių:

2006 m. norą tapti organizacijos nariu oficialiai išreiškė Rytų Timoras.

ASEAN vėliava iškelta Tailando ambasados Helsinkyje.

ASEAN veiklą koordinuoja sekretoriatas, kuris buvo įsteigtas 1981 m. Džakartoje. Jam vadovauja vis iš kitos valstybės narės renkamas generalinis sekretorius, kurio kadencija trunka 5 metus. Iki 2018 m. ASEAN šias pareigas užėmė 14 skirtingų asmenų:

Pagrindinis valdomasis organas yra ASEAN viršūnių susirinkimas, vykstantis vis kitoje valstybėje narėje. Susirinkimai ilga laiką buvo nereguliarūs, bet pastaruoju metu vyksta dukart per metus. Be jų kasmet vyksta dešimtys žemesnio lygio susitikimų, kuriuose aptariamos specifinės bendradarbiavimo sritys.

ASEAN yra plačios aprėpties organizacija, koordinuojanti bendradarbiavimą pradedant saugumas bei ekonomikos plėtra ir baigiant aplinkos apsauga ir kultūriniais mainais. Pagrindiniai organizacijos susitarimai:

Glaudesniam ASEAN šalių bendradarbiavimui neretai trukdo skirtinga valstybių ekonominė, socialinė, kultūrinė padėtis, o taip pat istorinės patirtys ir dėl jų išlikusios įtampos, ginčytinos teritorijos. Pavyzdžiui, ekonominė atskirtis tarp turtingiausios ir skurdžiausios ASEAN valstybės (Singapūro ir Kambodžos) viršija 50 kartų; politinės santvarkos spektras yra nuo demokratijos (Indonezija, Filipinai) iki vienpartinės diktatūros (Vietnamas); vyraujanti religija Malaizijoje ir Indonezijoje yra islamas, Mianmare – budizmas, Filipinuose – krikščionybė; ir kita.[9]

  1. Kee Beom Kim, Fan Zhai, Phu Huynh. Regional Trade Agreements, Epmplyment, and Inclusiveness. Iš ASEAN Economic Community: A Model for Asia-wide Regional Integration?. Springer, 2016, p. 174
  2. ASEAN’s ambitions risk outstripping its capacity. Barry Desker, 2015-08-27, East Asia Forum
  3. David Levinson, Karen Christense. Encyclopedia of Modern Asia (Volume 1). Berkshire Publishing Group, 2002, p. 173
  4. Rodolfo von Severino. ASEAN. Institute of Southeast Asian Studies, 2008, p. 2
  5. Rodolfo von Severino. ASEAN. Institute of Southeast Asian Studies, 2008, p. 1-2
  6. Rodolfo von Severino. ASEAN. Institute of Southeast Asian Studies, 2008, p. 8
  7. Helmut K. Anheier, Mark Juergensmeyer. Encyclopedia of global studies. Sage, 2012, p. 94
  8. ASEAN Summits, asean.org
  9. The fiction of a unified, harmonised Asean. David Pilling, 2015-12-09, The Financial Times