Philip Glass

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Philip Glass 2007 m. gruodį

Philip Glass (g. 1937 m. sausio 31 d.) – amerikiečių kompozitorius.

Jo muzika kritikų priskiriama minimalizmo krypčiai, tačiau jis pats mėgsta sąvoką teatro muzika. Jis laikomas vienu įtakingiausių XX a. kompozitorių.

Gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Glassas gimė Baltimorėje (Baltimore, Maryland), žydųLietuvos šeimoje. Jo tėvas turėjo įrašų parduotuvę, o motina buvo bibliotekininkė. Savo memuaruose Glassas prisimena, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jo motina padėjo žydams, išgyvenusiems holokaustą, atvykusius į Ameriką kvietė apsigyventi pas save namuose, kol ras darbą ir gyvenamą vietą. Jo sesuo, panašiai, kaip ir mama, dirbo pagalbos kitiems srityje - buvo aktyvi Tarptautinio gelbėjimo komiteto narė.

Jis susipažino su šiuolaikine ir klasikine muzika dar būdamas mažas, nes jo tėvas, turėjęs muzikos parduotuvę, kaupė namuose neparduotus įrašus. Šešerių metų pradėjo mokytis groti smuiku, aštuonerių - fleita. Būdamas šešiolikos įstojo į koledžo programą Čikagos universitete – čia studijavo matematiką ir filosofiją. Paskui mokėsi Džiulijardo mokykloje. Čia ėmė skambinti klavišiniais instrumentais. Kompozicijos mokėsi pas Vincentą Persichetti ir Williamą Bergsmą.

1964 m., gavęs Fulbrighto stipendiją, stipendiją, studijavo kompoziciją Paryžiuje pas N. Boulanger. Paryžiuje vedė aktorę, režisierę, dramaturgę J. Akelaitytę (Akalaitis). Su ja bei grupe aktorių 1970 m. Niujorke įkūrė "Mabou Mines" teatro grupę. Drauge su Ravi Shankar kūrė muziką filmui „Chappaqua“, paskui, 1966 m., iškeliavo į šiaurės Indiją, kur susitiko su pabėgėliais iš Tibeto. Glass tapo budistu ir 1972 m. susitiko su XIV-tuoju Dalai Lama.

1967 m. grįžo į Niujorką. Čia pakeitė savo muzikos stilių: ėmė rašyti minimalistinius kūrinius, kuriuose itin svarbi buvo ritmika. Be to, kad atliko savo paties muziką, Glassas dar dirbo taksi vairuotoju ir skulptoriaus Richard Serra asistentu. Jis bendravo su daug Niujorko menininkų. Pradėjęs nesutarti su vienu iš ansamblio draugų Steve Reich, kompozitorius įkūrė savo ansamblį (Philip Glass Ensemble).

Glassui suteikti Brandeis universiteto (Masačusetso valstija), Filadelfijos menų universiteto ir Niujorko universiteto (Bafalas) garbės daktaro laipsniai.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savo kūryboje pradėjo plėtoti naują muzikos stilių, pavadinęs „repetityviniu“ ir „reduktyviu“. Ši muzika pagrįsta „repetityvinėmis struktūromis su labai sumažintais garsų aukščio savitarpio santykiais, pastoviu aštuonių garsų pulsavimu ir statišku dinaminiu lygiu“. Ilgainiui Glassas muzika tapo nebe tokia paprasta ir minimalistinė, ji sudėtingėjo, daugėjo dramatizmo. Pats Glass jos net nebelaikė minimalistine. 9-10 dešimtmetyje Glassas pamažu grįžta prie muzikos įprastesniems ansambliams, pavyzdžiui, styginių kvartetui ar simfoniniam orkestrui. Muzika tradiciškesnė ir lyriškesnė. Jo kūriniai dažnai siejami su istoriniais stiliais (baroku, klasicizmu ir kt.), tačiau nepraranda individualaus kompozitoriaus braižo. Pastarųjų metų kūryba šalia minimalistinei muzikai būdingų bruožų pasižymi ir sodria, neoromantine muzikos kalba.

Ryškiausi kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

operos „Einšteinas paplūdimyje“ (Einstein on the Beach, 1976 m.), „Satyagraha“ (1980 m.), „Akhnaten“ (1984 m.)

J. Cocteau trilogija - „Orphee“ („Orfėjas“, 1993 m.)

muzika kino filmams - Godfrey Reggio dokumentinių filmų trilogijai „Koyaanisqatsi“ (1983 m.), „Powaqqatsi“ (1988 m.), „Naqoyqatsi“ (2002 m.) 5 simfonijos (1992-1999 m.)

Koncertas smuikui ir orkestrui (1987 m.)

Koncertas saksofonų kvartetui ir orkestrui (1995)

5 styginių kvartetai (1966-1991 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka Urbaitis, Mindaugas. Glass Philip. Muzikos enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. T. 1, 2001, p. 459.

The Nes Grove Dictionary of Music and Musicians (Edited by Stanley Sadie). T. 7, London: Macmillan Publishers, 1995, p. 427.

Trombley, Richard. Glass Philip. Encyclopedia of Music in the 20th Century (Edited by Lee Stacy and Lol Henderson). Fitzroy Dearborn Publishers, 1999, p. 250.