Petras Povilas Bulvičius
| Petras Povilas Bulvičius | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1874 m. birželio 29 d. Bartninkai |
| Mirė | 1969 m. lapkričio 16 d. (95 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Bartninkai |
| Veikla | Romos katalikų kunigas |
| Alma mater | Seinų kunigų seminarija |
| Žinomas (-a) už | Knygnešys ir literatas |
Petras Povilas Bulvičius, rus. Петр Павел Бульвич (1874 m. birželio 29 d. Bartninkuose, Suvalkų gubernija, Rusijos imperija – 1969 m. lapkričio 16 d. Kaune, LTSR) – Romos katalikų kunigas Rusijoje ir Lietuvoje, uždraustos lietuviškos spaudos platintojas ir literatas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė ir augo valstiečių šeimoje. 1886 m. baigė Bartninkų pradinę mokyklą, 1886–1893 m. mokėsi Suvalkų ir Marijampolės gimnazijose, nuo 1893 m. iki 1898 m. – Seinų kunigų seminarijoje. Dalyvavo slaptoje lietuvių klierikų veikloje, priklausė knygnešių draugijai „Sietynas“. Pastarąją organizaciją susekus, buvo suimtas, bet už užstatą paleistas. 1898 m. turėjo būti Varšuvoje įšventintas kunigu, bet ten buvo suimtas ir nubaustas 6 mėn. kalėjimo ir 3 metus tremties Tolimuosiuose Rytuose. Vyskupo Antano Baranausko pastangų dėka iš kalėjimo buvo išleistas anksčiau ir 1898 m. gruodžio 1 d. priėmė kunigo šventimus.
1899 m. išvyko į tremties vietą Blagoveščenske (prie Amūro upės). Šiame mieste katalikiška šventovė buvo neseniai pastatyta ir kun. P. P. Bulvičius tapo pirmuoju naujos Kristaus Atsinaujinimo bažnyčios klebonu.[1] 1899–1901 m. gretimoje Kinijoje vyko Boksininkų sukilimas, į miestą plūstelėjo pabėgę persekiojami katalikai. 1902 m. kunigas buvo perkeltas į Vladivostoką ir paskirtas Amūro krašto kuratu (šioje didžiulėje teritorijoje buvo keletas katalikiškų bažnyčių, jų globėjas kuratas P. P. Bulvičius buvo tiesiai pavaldus Magiliavo arkivyskupui).[2] Kelionės į kuruojamas parapijas būdavo sunkios ir pavojingos, jiems poveikį darė atšiaurios gamtinės sąlygos, tarp katorgininkų ir tremtinių siaučiančios užkrečiamos ligos, sudėtinga kriminalinė aplinka. Iš Vladivostoko Harbino ir Port Artūro link važiuodavo geležinkeliu, o į Chabarovską, Zėjos prieplauką, Nikolajevską plaukdavo garlaiviais.[3] Galiausiai tekdavo samdyti arklių kinkinius.
Kartu Vladivostoke kunigui teko rūpintis ir naujos mūrinės miesto bažnyčios statyba, vėliau konsekruotos Švč. Dievo Motinos vardu. Parapijiečiai gyveno skurdžiai ir lėšų trūko, jiems padėti 1903 m. buvo įsteigęs labdaros draugiją. 1904 m. prasidėjo karas su Japonija, Vladivostokas buvo apšaudomas japonų laivų artilerijos; Manžiūrijoje veikė Rusijos kariuomenė, tad teko vykti ir tenai aptarnauti kareivius katalikus.[4] 1905 m. kunigas buvo atvykęs į Lietuvą, bet 1906 m. vėl grąžintas į tremtį.
Gyveno ir dirbo sielovadininku Vladivostoke, rašė straipsnelius į lietuviškus laikraščius. 1909 m. paskirtas kapelionu į Blagoveščenską. 1910 m. tapo Irkutsko kuratu, šiose pareigose išbuvo iki 1913 m. Vėliau pervažiavo į Sankt Peterburgą, o nuo 1914 m. klebonavo Latgaloje: Pasienės Šv. Domininko bažnyčioje. 1918 m. sugrįžo į į Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvos Respubliką, paskirtas vikaru Virbalyje. Nuo 1920 m. tarnavo kapelionu Lietuvos kariuomenėje. 1921 m. Kaune įsteigė Aleksoto parapiją ir tapo jos pirmuoju klebonu, kartu eidamas Karo ligoninės kapeliono pareigas. Nuo 1931 m. tarnavo Veiveriuose, Bartninkuose, kur ir mirė.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Римско-католический костел Могилевской Архиепархии // www.amurvisit.ru
- ↑ Католические организации в Сибири в XVIII – начале XX в. в контексте государственно-церковной политики Российской империи (Т.Г. Надзелюк) C. 126 // Религиозный ландшафт Западной Сибири и сопредельных регионов Центральной Азии. - Барнаул: Алтайский государственный университет, 2014; ISBN: 978-5-7904-1587-6
- ↑ Oleg Jelčaninov. Ustanovení katolické církevní organizace, její vývoj na Ruském Dálném Východě, od konce 19. století do 30. let Sovětského období, S. 23
- ↑ Oleg Jelčaninov. Ustanovení katolické církevní organizace, její vývoj na Ruském Dálném Východě, od konce 19. století do 30. let Sovětského období, S. 30–35