Petras Četkauskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Petras Četkauskas (1899 m. kovo 26 d. Panemunio miestelyje, Rokiškio apskr. – 1985 m. lapkričio 18 d. Želvoje, Ukmergės raj.) – vargonininkas ir chorvedys.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas Matas Četkauskas, be siuvėjo amato, mokėjo griežti ir smuiku. Jo sūnus Petras išmoko taisyti laikrodžius, o kiti du sūnūs Jonas ir Povilas tapo vargonininkais ir chorvedžiais.

Muzika traukė ir Petrą. Pirmieji jo mokytojai buvo broliai Jonas ir Povilas. Išmokęs vargonuoti ir susipažinęs su pagrindiniu bažnytiniu repertuaru, pradėjo savarankiškai vargonininkauti Kazliškyje (Rokiškio raj.). Nuvykęs vargonininkauti į Želvą (Ukmergės raj.), subūrė ir chorą, kuris giedojo bažnyčioje ir dalyvavo „klojimų vakaruose“.

Atsiradus laisvai vargonininko vietai Alantos (Molėtų raj.) parapijoje, apie 1927 m. nuvyko ten dirbti. Čia buvo Juozo Gruodžio iniciatyva pastatyti geri vargonai, todėl reikėjo ir kvalifikuotesnio vargonininko. Tuo tikslu P. Četkauskas kelis kartus tobulinosi Juozo Naujalio vargonininkų kursuose Kaune. Alantoje suorganizavo nemažą bažnytinį chorą, kurį išmokė sudėtingesnių mišių, giesmių ir dainų. Retkarčiais pamaldose dalyvaudavo smuikininkas Petras Viržonis ir solistė Veronika Podėnaitė.

P. Četkausko vargonavimą yra pagyręs Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Mykolo Karkos rekomenduotas choras dalyvavo 1930 m. visos Lietuvos dainų šventėje Kaune. Choras pastatė Miko Petrausko operetę „Consilium facultatis“, dalyvaudavo viešuose koncertuose. P. Četkauskas vargonuoti išmokė jaunesnius savo brolius Kazimierą ir Vytautą; muzikiniais gabumais pasižymėjo ir jo mokinys Bronius Pagalys.

Kilus Antrajam pasauliniam karui, vėl grįžo į Želvą. Mokytojavo Želvos ir Balninkų vidurinėse mokyklose bei Vederių septynmetėje mokykloje, vadovavo moksleivių chorams ir vokaliniams ansambliams, dirbo Želvos kultūros namuose. Jo parengti chorai dalyvavo dainų šventėse, dažnai pasirodydavo koncertuose. Paskutinius ketverius metus vargonininkavo ir vadovavo chorui Labanoro miestelyje (Švenčionių raj.). Būdamas pensininkas, retkarčiais nuvykdavo pagriežti vargonais į Ukmergės ir kitų rajonų bažnyčias.

Vargonininkas išaugino keturias dukteris: Genovaitė – muzikologė, hum. mokslų daktarė; Milda – violončelininkė, Aldona – muzikos mokytoja, Pranė – chemijos mokytoja.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Petras Četkauskas turėjo dar du sūnūs Antana ir Juoza. Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.