Pavelas Kušneris-Knyševas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pavelas Kušneris-Knyševas
Gimė: 1889 m. sausio 26 d.
Gardinas, Baltarusija
Mirė: 1968 m. kovo 14 d. (82 metai)
Maskva, Rusija
Veikla: etnologas, kraštotyrininkas
Partija: 1905 m. RSDDP / SSKP

Pavelas Kušneris-Knyševas (rus. Павел Кушнер-Кнышев, 1889 m. sausio 26 d. Gardine – 1968 m. kovo 14 d. Maskvoje) – sovietinis etnologas, Prūsos bei Mažosios Lietuvos kraštotyrininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19321934 m. SSRS prekybos atstovas Lietuvoje, 1934–1935 m. Norvegijoje. Nuo 1944 m. dirbo SSRS mokslų akademijos Etnografijos institute. Po 1945 m. buvo lietuvių etnografų pirmųjų kandidatinių disertacijų mokslinis vadovas. 1947 m. istorijos mokslų daktaras, 1959 m. profesorius. [1]

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyrimams taikė ir plėtojo P. J. Šafafiko XIX a. sukurtą kompleksinį lyginamąjį istorinės etnologijos metodą. Nustatė materialiosios kultūros reiškinių raidos etnografinio kartografavimo principus. Parengė rekomendacijų, kaip remiantis etnografinių faktų ir tautinių kalbų paplitimu, nustatyti valstybės sienas bei etnines ribas.

Po Antrojo pasaulinio karo kai kuriems JAV aukštiesiems politikams ėmus skelbti, kad iš SSRS reikią atimti Karaliaučiaus kraštą (nuo 1946 m. Kaliningrado sritis), Stalinas nurodė SSRS mokslų akademijai parašyti knygą ir įrodyti, kad Rytų Prūsijos šiaurinė dalis, Mažoji Lietuva, iki 1945 m. valdyta Vokietijos, yra lietuvių – vienos iš SSRS tautų etninė teritorija. P. Kušneris-Knyševas parašė plačią, piešiniais, štrichiniais žemėlapiais bei schemomis iliustruotą monografiją „Etninės teritorijos ir etninės sienos“ (Этнические территории и этнические границы. 2 d. 1951 m.) Pirminis knygos pavadinimas buvo „Etnografinės Lietuvos teritorijos vakarinė dalis“ (Западная часть территории этнографической Литвы). Knygos antroji dalis „Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis“ (Этническое прошлое Юго-Восточной Прибалтики) 1979 m. Čikagoje išleista lietuvių kalba, 1991 m. Vilniuje – originalo kalba. Knygoje pabrėžiama, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva yra vientisa etninė lietuvių teritorija.

Jis vienas pirmųjų, po Vinco Vileišio ir Povilo Pakarklio tyrė Prūsos bei Mažosios Lietuvos senųjų gyventojų etninę priklausomybę. Jų baltiškumą grindė archeologiniais, etnografiniais, lingvistikos, statistikos, istorinės geografijos ir istoriniais duomenimis, naudojosi daugiausia vokiečių šaltiniais ir literatūra. Pabrėžė etninį perimamumą tarp senovės gyventojų skalvių bei nadruvių ir jų pagrindu iki XVI a. susidariusių lietuvininkų, teigė kad jie – autochtonai, o vokiečiai – kolonistai. Jis įrodė, kad Karaliaučiaus kraštas – lietuvininkų ir prūsų žemė, nors sovietiniai politikai ir propagandistai po 1945 m. ėmė skelbti, kad tai neva nuo seniausių laikų yra rusų žemė. [2]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis: istorinė etninės teritorijos studija: Mažoji Lietuva / iš rusų k. vertė Aleksandras Tenisonas. – Chicago: Lietuvių miškininkų sąjunga, 1979. – 224 p.: iliustr.
  • Этническое прошлое Юго-Восточной Прибалтики: опыт исторического изучения этнической территории. – Vilnius: Mintis, 1991. – 183 p.: iliustr. – ISBN 5-417-00517

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vacys Milius. Pavelas Kušneris-Knyševas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 454 psl.
  2. Algirdas Matulevičius. Pavelas Kušneris-Knyševas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 337 psl.