Paupio–Knyzlaukio miškai
55°7′51″ š. pl. 24°36′38″ r. ilg. / 55.13083°š. pl. 24.61056°r. ilg.
Paupio-Knyzlaukio miškai – miškai Lietuvoje, Ukmergės rajone, 8 km į šiaurės vakarus nuo Gelvonų, 1 km į pietryčius nuo Veprių, Šventosios kairiajame krante. Priklauso Ukmergės miškų urėdijos Veprių girininkijai. Apima 11,6 km² plotą. Masyvą sudaro Paupio, Knyzlaukio, Svietiškių miškai.
Paviršius banguotas. Būdingi jauriniai silpnai sujaurėję smėliai bei velėniniai jauriniai priesmėliai. Miškus vagoja Šventosios intakai – Širvinta, Korubis, Paskarbė, Žuvintė (su Gumbre, Sugeda).
Medynai:
- pušynai: 48 %
- eglynai: 31 %
- beržynai: 12 %
- baltalksnynai: 4 %
- uosynai: 3 %
- juodalksnynai: 1 %
- drebulynai: 1 %
Jaunuolynai sudaro 28 % medynų, pusamžiai medžiai 45 %, pribręstantys 23 %, brandūs 4 %.
Paupio-Knyzlaukio miškuose sutinkami šernai, stirnos, briedžiai, elniai, lapės, kiškiai, usūriniai šunys, kiaunės, voverės, barsukai, ūdros, bebrai, ondatros.[1] Šventosios pakrantės paskelbtos Šventosios ichtiologiniu draustiniu, plotai aplink Širvintą – Širvintos kraštovaizdžio draustiniu, aplink Žuvintę – Žuvintės kraštovaizdžio draustiniu. Sukinių apylinkėse stūkso Sukinių piliakalnis (Pilalė).
Miškuose įsikūrę šie kaimai: Paširvintys, Gavėnonys, Paskarbė, Palaužė, Juozapava, Kelmai, Apušynai, Svietiškis, Vairopka, Knyzlaukis, Praniai, Sukiniai, netoliese yra Kultuvėnai. Knyzlaukio miške yra tarybinės karinės bazės liekanos.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Paupio–Knyzlaukio miškai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 332