Paryžiaus deklaracija
Paryžiaus deklaracija – programinis Socialistų Internacionalo dokumentas.
Priimta 1999 m. lapkričio 8 d.–10 Paryžiuje vykusiame Socialistų Internacionalo XXI kongrese, paaiškėjus, kad pasaulinė visuomenė pereina į naują vystymosi stadiją, paženklintą biotechnologijų ir informatikos plėtra – informacijos ir žinių visuomenę.
Ekonomikos ir prekybos globalizacija sukėlė daugelio tuo nepatenkintų visuomeninių ir politinių jėgų pasipriešinimą, nes šalys, turinčios galimybę plėtoti informacines technologijas, susidaro sau žymiai palankesnes tolesnės plėtros sąlygas, o neturtingos šalys su neišplėtota švietimo ir telekomunikacijų sistema bus pasmerktos visiškam atsilikimui ir vergovei. Socialdemokratai, priešingai globalizacijos priešininkams, pastebėjo, kad žmonija, niekada anksčiau neturėjusi tiek daug galimybių susidoroti su nelygybe, badu, ligomis, menku išsilavinimu, šiandien gali ne padidinti, o sumažinti šiuos skirtumus ir pasiryžę įprasminti globalizacijos fenomeną. Visų šalių bendradarbiavimas šiame procese yra tiesiog neišvengiamas.
Dar informacinės globalizacijos pradžioje griuvusi Berlyno siena tapo mūsų laikmečio politinių pokyčių simboliu. Atsiradusi didelė politinių idėjų ir kultūrinių sąvokų įvairovė, prieštaraujanti ir komunizmui, ir kapitalizmui, atsisakymas nuo neokonservatoriško fundamentalizmo idėjų, žmoniją priartino prie demokratinio socializmo ir solidarumo. Tačiau būtina įveikti daug naujų problemų. Prie naujų sąlygų turi prisitaikyti tiek Tarptautinė Darbo Organizacija, tiek Tarptautinis Valiutos Fondas, Pasaulio bankas ir Pasaulio Prekybos Organizacija, tiek Jungtinės Tautos, tiek šalių vyriausybės, vis dar gyvenantys pagal prieš pusę amžiaus susiformavusias taisykles, nes globalizacija jau dabar panaikina tradicinius raidos proceso apribojimus.
Nei Rio de Žaneiras, nei Tokijas, kur vyko aukščiausio lygio konferencijos, nedavė jokių konkrečių sprendimų, kaip panaikinti šalių skirtumus. O jie yra būtini, nes žmonių, besigelbėjančių nuo politinio, etninio, kultūrinio ar religinio persekiojimo, migracija nuolat auga. Socialdemokratams kelia nerimą naujųjų politikų pasyvumas, kai nesiimama pilietinės atsakomybės už visuotinių teisių pripažinimą ir gynimą. Naujas amžius globalizacijos procesui turi suteikti socialinę prasmę ir nukreipti jį žmonijos labui. Todėl socialdemokratų svarbiausias tikslas – suderinti politikos ir globalizacijos tikslus, siekti didesnės laisvės, lygybės ir solidarumo, stiprinti demokratines sistemas, kurti laisvą visuomenę, kurioje piliečiai galėtų prisiimti atsakomybę už savo pačių ir bendruomenės likimą.
Politikai turi skatinti ekonomikos augimą, konkurenciją tarp kompanijų, išvengiant monopolistinių tendencijų rinkoje, gerinti vartotojų sąlygas, užtikrinti teisę į išsilavinimą ir sveikatos priežiūrą, senyvų žmonių globą, vaikų ir jaunimo teisių gynimą, lygias vyrų ir moterų teises, jie turi užtikrinti veiksmingą. ir lygiateisį visuomeninių paslaugų – transporto, energijos, komunikacijų teikimą, nežiūrint, kokia yra jų valdymo struktūra.
Politinė atsakomybė – išsaugoti aplinką, kuri yra visų kartų palikimas, apginti žmogaus teises visuose pasaulio kampeliuose, užtikrinti naują tarptautinę tvarką, garantuojančią saugumą ir taiką. Deklaracijoje pritariama intervencijai teisės ir humanitariniais tikslais, nes jokios priežastys ar tautiniai skirtumai negali pateisinti genocido, etninio valymo, diktatūros ir kitų žmogaus teisių pažeidimų. Išvadoje siūloma globalizacijos iššūkius pasitikti globaline pažanga.