Panemunės šilas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°53′0″ š. pl. 23°58′20″ r. ilg. / 54.88333°š. pl. 23.97222°r. ilg. / 54.88333; 23.97222

Panemunės šilas
Pušynas
Gamtos paveldo objektas – „Ąžuolo ir pušies draugystė“

Panemunės šilas – pušynas Aukštojoje Panemunėje, tarp Naujosios Panemunės, Nemuno upės kilpos, Vičiūnų gyvenvietės ir Raudonojo Kryžiaus gatvės. Parke auga savivaldybės saugomas gamtos paveldo objektas – Ąžuolo ir pušies draugystė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji poilsiautojai Panemunės šile pasirodė po Pirmojo pasaulinio karo. Pradžioje vyrai ir moterys negalėjo maudytis kartu, nes viešose vietose tai buvo uždrausta [1].

Nuo 1926 m. poilsiavietė išpopuliarėjo tarp Kauno gyventojų, poilsiautojų srautas nuolat didėjo. Tai siejama ir su žemės sklypų dalijimu, vilų bei vasarnamių statyba. 1928 m. šilas pavadintas dr. Jono Basanavičiaus parku. Jau tuo metu šalia senųjų parko takų ir keliukų pradėtos projektuoti naujos alėjos. Vasarą į šilą veždavo Kauno siaurukas.

Takai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1933 m. parke nutiesta apie 5 km naujų bei išlyginta senų takų, pavadintų miško žvėrių ir paukščių vardais. Naujos trasos buvo žvyruojamos, apsodinamos eglaitėmis, įrengiamos sporto ir poilsio aikštelės.

Iki 1935 m. išvestos ir sutvarkytos Gegučių, Žuvėdrų, Undinių, Lakštingalų alėjos, Lapių, Stirnų, Briedžių takai, projektuojamas Vilkų takas. Bendras alėjų ir takų ilgis siekė 7 km, pusė jų apsodinta eglaitėmis. Be to, suprojektuotos dvi naujos alėjos – Gandrų ir bevardė. Pietinė parko dalis buvo tvarkoma „kurortiškai“, šiaurinė dalis palikta rezervatu [2].

Sanatorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1930 m. parko pakraštyje (dab. Žuvėdrų al. ir Kruonio g. kampas) Draugija kovai su tuberkulioze gavo 1 ha žemės sklypą su 12 arų sodyba bei mūriniu namu ir ten įsteigė sanatoriją, vėliau pavadintą dr. Kazio Griniaus vardu. 1934 m. sanatorijos sklypas padidintas iki 1,64 ha (kitais duomenimis, buvo išnuomotas 3 ha sklypas). Sanatorija turėjo centrinį šildymą, vandentiekį, kanalizaciją, elektrą, turtingą biblioteką. 1937 m. joje buvo 80 lovų, vasaros sezono metu galėdavo priimti ir daugiau ligonių.

1932 m. pietinėje Vičiūnų dalyje (tarp Raudonojo Kryžiaus ir Kiškių g.) įsteigta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus sanatorija. Jai paskirtas 1,75 ha žemės sklypas.

1933 m. dr. Vanda Tumėnienė įsteigė privačią vaikų sanatoriją. Tam tikslui 36 metų laikotarpiui išnuomotas 4214 m² žemės sklypas tarp dabartinių Elnių g. ir Kiaunių g. Vėliau, pristigus vietos, steigėja paprašė sklypą padidinti. 1937 m. Žemės reformos valdyba jai išnuomojo dar 2000 m² žemės. Dr. Tumėnienės sanatorija veikė ištisus metus. Joje buvo vonios, dušai, rentgeno kabinetas, kvarco lempos ir kita įranga.

Kurhauzas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1935 m. pavasarį Kauno savivaldybė nusprendė pastatyti poilsio namus – kurhauzą. Tam tikslui Panemunės miškų urėdija prie Gegučių alėjos išnuomojo 1,5 ha žemės sklypą, kuriame per keletą mėnesių pagal inž. architekto Stasio Kudoko projektą pastatytas medinis vieno aukšto pastatas, žiemos metu numatytas kaip lokalinė sporto bazė, pirmiausia skirta slidininkams.

Kurhauze įrengta vadinamoji vasaros salė (15×15 m), prie jos – 4 apšildomi kambariai, bufetas, erdvi 261 m² ploto veranda. Statybai išleista 52 110 litų. Iškilmingas atidarymas įvyko 1935 m. rugsėjo 29 d., dalyvavo apie 100 kviestinių svečių. Deja, šis įdomus medinis pastatas iki mūsų dienų neišliko – sovietmečiu buvo apleistas ir neprižiūrimas sunyko.

Kurortas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1933 m. Vidaus reikalų ministerija paskelbė Lietuvos kurortų sąrašą, į kurį pateko ir Aukštoji Panemunė. 1934–1935 m. parke planuota įkurti Kauno zoologijos sodą, tačiau dėl lėšų stokos šio projekto tuomet įgyvendinti nepavyko.

1937 m. Panemunėje užregistruota 1200 vasarotojų, o savaitgaliais poilsiaujančiųjų skaičius dar labiau išaugdavo. Nemune buvo tikrinama vandens kokybė, veikė du pliažai, du pensionai, 15 vilų poilsiautojams (septynios vilos priklausė kariškiams), valgykla, svetainės. Kambarių nuoma kurorte buvo aukštesnė nei Palangoje, o gyventi čia buvo taip pat brangu kaip ir Kaune. Kasmet iš gyventojų buvo surenkama apie 1200 Lt, iš vasarotojų – apie 9000 Lt kurorto mokesčio.

Pušyne sklisdavo „gyva“ muzika, buvo rengiamos gegužinės. Panemunės šile surengtos pirmosios Lietuvos skautų stovyklos. Po gražų šilą pavaikščioti ir pajodinėti ant žirgo iš miesto atvažiuodavo prezidentas Antanas Smetona (neatsitiktinai alėja prie Nemuno pavadinta jo vardu).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.kaunodiena.lt/lt/?id=6&aid=49421
  2. Eugenijus Rūkas. Kauno priemiesčiai: praeitis ir problemos. Vičiūnai ir J. Basanavičiaus šilas // Kauno diena. 1996 m. balandžio 13 d., p.22