Paliepių dvaras
55°10′53″š. pl. 23°50′16″r. ilg. / 55.1813°š. pl. 23.8379°r. ilg.
| Paliepių dvaras | |
|---|---|
 medinis dvaro pastatas apie 1870 m.
| |
| Vieta | Paliepiukai, Kėdainių rajono savivaldybė |
| Įkurtas | XVIII a. pr. |
| Bajorų giminės | Eigirdai, Daugirdai |
| Pastatų būklė | Neišlikęs |
Paliepių dvaras (Paliepiai) – buvusi dvaro sodyba tarp Šušvės ir Nevėžio upių (netoli jų santakos), dabartiniame Paliepiukų kaime, Kėdainių rajono savivaldybėje, Kauno apskrityje, 1,5 km į rytus nuo Kampų II.
Dvaro pastatai neišlikę. Gretimai esantis Šušvės slėnis paskelbtas Šušvės kraštovaizdžio draustiniu.
Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XVIII a. ir XIX a. dokumentuose dvaras įvardijamas kaip Polepie. Pavadinimo kilmė lietuviška, reiškia „po liepomis“ – teritorija apsodinta liepomis. Lietuvoje yra daugiau nei tuzinas kaimų ir dvarų įvardijamų Paliepiais.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paliepių dvaras, esantis Vilkijos paviete, pirmą kartą minimas 1706 m. datuotame Kristupo Daugirdo, Gulbės herbo bajoro, testamente. Kristupas Daugirdas (1655–1717), Povilo sūnus, šiuo testamentu užrašė savo keturiems sūnums dvarus bei žemes Bernatoniuose, Kampuose, Paliepiuose ir Kudrėnuose. Vyriausiasis sūnus Kristupas Kristupaitis Daugirdas (g. apie 1678 m.) po tėvo mirties 1717 m. paveldėjo Paliepius ir Kampus. Iš testamento teksto paaiškėja, jog Daugirdams Paliepiai ir Kampai atiteko kraičiu po Kristupo ir Reginos Eigirdaitės santuokos, įvykusios 1677 m. Josvainiuose. Iki tos datos Paliepių ir Kampų savininku buvo Reginos tėvas Kristupas Eigirdas (g. apie 1620 m).
Kristupas Kristupaitis Daugirdas turėjo tik vieną sūnų Mykolą, kuris nepaliko palikuonių. Tad Paliepiai ir Kampai vėliau (po 1770 m.) atiteko jo jaunesniojo brolio, Samuelio Kristupačio, palikuoniams.[1] XIX a. pr. Paliepius valdė Vincentas Juozapaitis Daugirdas, kuris mirė apie 1825 m. nepalikęs palikuonių. Paliepiai teko jo brolio, Stanislovo Daugirdo, Žemaitijos tijūno, sūnui Juozapui.
Juozapas Daugirdas (1803–1871) buvo Vilniaus gubernijos teisėju, paskutiniu Kauno apskrities ir Kauno gubernijos bajorų vadovu (maršalka). Paliepiuose jis apsigyveno po vedybų su Elvyra Elžbieta Zenefelt-Gadonaite; pora vaikų neturėjo. Juozapas Daugirdas labai pelningai ūkininkavo dvarui priklausiusiose žemėse. Juozapas Daugirdas mirė 1871 m. savo namuose, Paliepių dvare. Pagal Juozapo Daugirdo pageidavimą, testamentas įsigaliojo tik 1899 m. – po jo žmonos mirties. Remiantis šiuo testamentu visą Juozapo Daugirdo turtą turėjo paveldėti brolio Tado sūnus Stanislovas. Tačiau Elvyra Daugirdienė gyveno ilgiau negu sūnėnas, tad Paliepius paveldėjo brolio Tado anūkas – Stasys Daugirdas, Mykolo sūnus, archeologo ir dailininko Tado Daugirdo jaunesnysis brolis.
Stasys Daugirdas (1854–1925) Paliepiuose ėmėsi įvairių naujovių, tobulino ūkininkavimo metodus, iš dalies perstatė gyvenamąjį namą, nuosekliai kontroliavo dvaro buhalteriją ir ekonomiką. 1915-1916 m. paliepių dvaras buvo suremontuoti, pakeistas medinis dvaro stogas į skardinį, padidinti antrame aukšė esantys miegamieji kambariai, sutvarkyta dvaro aplinka, pasodinti nauji medžiai. Apylinkėse Stasys Daugirdas išgarsėjo kaip geras ūkininkas.[2] Vienas jo atradimų buvo arkliu traukiamos šakės, kuriomis pievoje buvo galima greitu būdu suversti nupjautą šieną į kupetas. Senatvėje Stasys Daugirdas apleido ūkininkavimą, pastatai reikalavo remonto.
1925 m. Paliepius paveldėjo Stasio Daugirdo duktė Kristina ir jos vyras, Lietuvos susisiekimo ministras Benediktas Tomaševičius. Tuo metu dvarui kartu su kultūriniu ūkiu priklausė ir 220 ha ariamos žemės. Benediktas Tomaševičius gyveno ir dirbo Kaune, į Paliepius atvažiuodavo savaitgaliais, ūkio išlaikymui skirdavo pusę savo atlyginimo. Tačiau keletą metų Paliepių ūkis buvo nuostolingas, daug investicijų reikalavo kumečių namų remontas, nuolatinės bėdos pagrindiniame dvare. Padėtis pasikeitė 1939 m., kai Benediktas Tomaševičius išėjo į pensiją ir nuolat apsigyveno Paliepiuose, visas savo jėgas paskyrė ūkininkavimui. Ūkyje buvo įsigytas traktorius, motorinė kuliamoji mašina. B. Tomaševičius, būdamas aukštos kvalifikacijos elektros inžinierius, prie dvaro įrengė vėjo energijos elektros generatorių, pastatuose įrengė elektros apšvietimą. 1939 metais rinkoje pakilo žemės ūkio produktų kainos, ir tai buvo pirmi pelningi metai Paliepių ūkyje, po nuostolingų dešimtmečių. Iš gauto metų pelno B. Tomaševičius pirko statybinių medžiagų naujiems gyvenamiems namams, skirtiems kumečiams, pastatyti.
1940 m. Paliepiai buvo sovietų valdžios nacionalizuoti ir paversti tarybiniu ūkiu.
Pastatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paliepių sodyba buvo erdvi, sklypas apėmė 5 ha žemės.
Paliepių dvaro gyvenamasis pastatas buvo rąstinis, vieno pagrindinio aukšto, priekiniame fasade medinis keturių kolonų portikas; užpakalinio fasado centre įstiklintas priebutis, lydintis į sodą. Pastatą dengė aukštas kraiginis stogas, kuriame dar per du aukštus buvo įrengtos patalpos. Pastato pamatai sumūryti XVII a., tačiau medinė dalis buvo modernizuota XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmame dešimtmetyje.
Pastato pirmo pagrindinio aukšto centrinėje dalyje buvo du salionai, sujungti plačia arka, vienas salionas įrengtas dominuojančia raudona spalva, kitas – žalia spalva. Taip pat pagrindiniame aukšte buvo erdvus valgomasis, virtuvė, darbo kabinetas ir trys prašmatnūs miegamieji kambariai. Visuose pirmojo aukšto kambariuose grindys buvo išklotos mediniu parketu. Iš valgomojo į kitus kambarius vedė ilgas tamsus koridorius, palei jo sienas buvo išdėstytos knygų lentynos, drabužių spintos. Už vienos spintos buvo įrengtas slaptas kambarys, nuo gaisro apsaugotas metalo plokštėmis, su rakinamomis geležinėmis durimis. Šiame kambaryje buvo saugomas Juozapo Daugirdo rankraščių archyvas, šeimos dokumentai, brangenybės.
Antrajame aukše, pastogėje, buvo įrengti keletas miegamųjų ir du maži „salkomis“ vadinami kambarėliai. Pastogės viršutinė dalis, arba trečias aukštas, buvo skirti nenaudojamų daiktų sandeliavimui, ten buvo laikomi seni baldai, vaikų žaislai, išaugtiniai drabužiai ir kt.
Namo vienoje pusėje buvo privažiuojamasis kiemas, kitoje – maždaug 1 ha pagrindinis sodas. Sode augo įvairių rūšių vaismedžiai, vaiskrūmiai, sodo galas apsodintas šermukšniais, už kurių buvo senų liepų alėja ir altana su įtaisais hamakams pasikabinti. Kampe sodo būta kūdros, šalia jos, netoli namo, Marijos statula.
Virtuvė buvo pirmame aukšte. Šalia virtuvės skiedrynas, ledainė (ledo rūsys), rūkykla su bokšteliu, ant kurio viršaus buvo skardinė vėliavėlė-vėjarodė; toliau vištidė ir sarginių šunų būdos. XX a. pradžioje dar buvo išlikę skiedryną supusios seno mūro sienos likučiai. Kadaise tokia siena supo visą Paliepių dvaro sodybą. Pagal Daugirdų šeimos legendą, ši siena buvo pastatyta apsisaugoti nuo vilkų ir nuo kaimynų Zabielų.[3]
Šalia pagrindinio medinio gyvenamojo pastato buvo dviejų aukštų mūrinis pastatas, vadinamas oficina. Pirmame aukšte buvo įrengti butai kumečių šeimoms, o antrame aukšte buvo aštuoni kambariai, skirti samdomiems sezoniniams darbininkams. Viename antro aukšto kambaryje XIX a. viduryje buvo įrengta koplyčia, piešiniais išmargintos sienos. Šios oficinos antrajame aukšte Juozapo Daugirdo žmona Elvyra buvo įsteigusi mergaičių pradžios mokyklą, kurioje pati mokino kaimo mergaites skaityti ir rašyti, rankdarbių meno.
Nevėžio slėnio šlaite buvo dar vienas vaismedžių ir bičių avilių sodas. Sodo gale buvo medinis vasarnamis, skirtas vasarojantiems nuomininkams apgyvendinti.
Kitame Paliepių sodybos gale buvo du dideli pusiau mūriniai, pusiau mediniai pastatai, stovintys vienas priešais kitą, tarp jų – gilus šulinys su svirtimi. Viename pastate buvo karvidė, o kitame – arklidė. Pastatus supo apleistas sodas, skirtas karvėms ganyti.
Kitas apleistas sodas supo kiaulidę. Šalia kiaulidės buvo atskiri pastatai – Vežiminė, kelios didelės daržinės. Vienoje daržinėje stovėjo kūlimo įrenginiai, už jos kitas pastatas – klėtis, su specialiais įrengimais įvairių rūšių grūdams supilti. Toliau buvo dvi kūdros, šeimininkų ir kumečių daržai.
Pagrindinis medinis kumečių gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu stovėjo arčiau Nevėžio slėnio. Antras kumečių medinis gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu stovėjo Paliepių žemės pakraštyje, prie Paliepiukų kaimo.[4]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Tado Daugirdo atsiminimai.
- ↑ Stasys Tomonis. Gyvenimo vingiais: atsiminimai, p.36.
- ↑ Stasys Tomonis. Gyvenimo vingiais: atsiminimai, p.54
- ↑ Stasys Tomonis. Gyvenimo vingiais: atsiminimai, p.54-55
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Stasys Tomonis. Gyvenimo vingiais: atsiminimai. Sudarė Algimantas Jakimavičius, Jūratė Jakimavičienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2005, 436 p. ISBN 978-9955-541-63-9.
- Tadas Daugirdas. Atsiminimai. Rankraštis, privatus Daugirdų šeimos archyvas, Vilnius, apie 1910, 4 p.
- Vytautas Daugirdas, Jurgis Daugirdas, Zofija Daugirdaitė, Adomas Daugirdas. Rodzina Dowgirdów. Wspomnienia. Rankraščių rinkinys lenkų k., privatus Daugirdų šeimos archyvas, Varšuva 1983–1988, apie 120 p.