Ona Stiuart
| Ona | |
|---|---|
| |
| Karalienės Onos portretas (aliejus, 1705 m., dail. Michaelis Dahlis) | |
| Stiuartai | |
| Gimė | 1665 m. vasario 6 d. Londonas, Anglija |
| Mirė | 1714 m. rugpjūčio 1 d. (49 metai) Londonas, Didžioji Britanija |
| Palaidotas (-a) | Vestminsterio abatijoje |
| Sutuoktinis (-ė) | Jurgis |
| Religija | Anglikonybė |
| Anglijos, Škotijos ir Airijos karalienė[a] | |
| Valdė | 1702 m. kovo 8 – 1714 m. rugpjūčio 1 d. |
| Pirmtakas | Vilhelmas III |
| Įpėdinis | Jurgis I |
| Parašas | |
| |
Ona (angl. Anne, 1665 m. vasario 6 – 1714 m. rugpjūčio 1 d.) – Anglijos, Škotijos ir Airijos karalienė, valdžiusi 1702–1714 m.[1] 1707 m. susijungus Anglijai ir Škotijai tapo pirmąja Didžiosios Britanijos karaliene.[2] Ona – karaliaus Jokūbo II duktė ir paskutinė Stiuartų dinastijos valdovė.[3]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ona gimė jaunesniajam Karolio II broliui ir sosto įpėdiniui Jokūbui. Šis 1672 m. paskelbė priimantis katalikybę, dėl to neteko daugumos gyventojų palaikymo.[2] Dėdės Karolio II nurodymu Ona ir jos vyresnioji sesuo Marija buvo užaugintos anglikonėmis.[3] 1677 m. Marija ištekėjo už giminaičio protestanto Vilhelmo III Oraniečio. 1683 m. Ona ištekėjo už Danijos princo Jurgio.[3] Didelės politinės reikšmės turėjo artimi Onos santykiai su vaikystės drauge Sara Čerčil – Molboro kunigaikščio Dž. Čerčilio žmona.[3]
Sara įtikino Oną stoti į protestanto Vilhelmo Oraniečio, Nyderlandų štathalterio, pusę ir paremti 1688 m. Šlovingąją revoliuciją, per kurią Jokūbas II nuverstas nuo sosto.[3] 1689 m. Teisių biliu Vilhelmas ir Marija paskelbti Anglijos karaliais, Ona – pirmąja eilėje į sostą.[3] Nors seserys buvo artimos, netrukus tarp jų kilo nesutarimų ir jos atitolo. 1694 m. mirus Marijai, Vilhelmas, išvykęs iš Anglijos, atsisakė paskirti Oną regente.[3]
Ona atėjo į sostą po Vilhelmo III mirties 1702 m. Iš pradžių ji buvo itin atsidavusi Anglikonų bažnyčiai.[3] Ona netoleravo katalikų ir disenterių bei simpatizavo karaliaus valdžios šalininkams toriams.[3] Dž. Čerčilis paskirtas vadovauti kariuomenei, kuri sėkmingai dalyvavo Ispanijos įpėdinystės kare.[1] 1713 m. Ispanijos ir Didžiosios Britanijos susitarimas suteikė britams monopolinę teisę įvežti juodaodžius vergus į Ispanijos kolonijas.[3] Remiantis asjentu, D. Britanija turėjo pristatyti po 4800 vergų per metus.[3]
Nors Ona laukėsi 18 kartų, gyvi gimė tik penki vaikai, iš kurių ilgiau gyveno tik vienas.[3] 1700 m. jam mirus, Ona neteko vilčių susilaukti įpėdinio.[3] 1701 m. ji patvirtino Nuraminimo aktą, pagal kurį sosto įpėdiniu paskelbtas Jokūbo I palikuonis Hanoverio kurfiurstas protestantas Jurgis Liudvikas.[1] Didžiosios Britanijos sostas perėjo Hanoveriams.[3]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pastabos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Nuo 1707 m. gegužės 1 d. – Didžiosios Britanijos karalienė.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 „Ona“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-07-26.
- ↑ 2,0 2,1 „Stiuartai“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-07-26.
- ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 3,12 3,13 „Anne, Queen of Great Britain and Ireland“. www.britannica.com. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2023-07-27.
| |||||||||||||||||||
