Pereiti prie turinio

Obo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Obo Mongolijoje

Ovo arba Obo (mong. овоо, mongolų raštas: ᠣᠪᠤᠭ᠎ᠠ, bur. обоо, chak. обаа „krūva, šūsnis“) – Vidurinės Azijos mongolų tautų (mongolų, kalmukų, buriatų, tuvių, chakasų ir kt.) šventvietė. Dažniausiai tai būna sukrauta krūva akmenų arba pagalių ir papuošta spalvotomis lentelėmis ar vėliavėlėmis, aprišta šalikais khata[1]. Neretai jie puošiami gyvulių kaukolėmis.

Nėra iki galo aišku dėl ovo kilmės. Seniausiai ši tradicija rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota XVI a., tačiau yra mokslininkų menančių, jog jie yra senojo mongolų tengrizmo reliktai, įsilieję į budizmo tradiciją[2]. XIX a. tyrėjas Dorži Banzarov buvo šios teorijos proponentas. Tačiau iki šiol nėra rasta įrodymų, jog iki XVI a. ovo būtų statomi kaip šventvietės[3]. Lygiai taip nesutariama ir dėl ovo sąsajų su korėjietiškais sonangdangais (kor. 성황당 = seonangdanghandža: 城隍堂), kurie yra labai panaši tradicija. Viena teorija teigia, kad XIII a. mongolų užkariavimų metu ovo tradicija buvo perduota Korėjai. Tačiau yra įrodymų, jog Korėjos sonangdangai yra gerokai senesnė tradicija[4].

Ovo užima svarbų vaidmenį tiek mongolų šamanizme tiek budizme. Jie įrengiami pakelėse, ties kalnų perėjomis, ant viršukalnių, upių, ežerų pakrantėse, prie šaltinių. Sutinkami tiek pavieniai ovo, tiek jų grupės. Kai kurie ovo yra išsivystę į kompleksiškus darinius, primenančius šventyklas.

Mongolų tradicinės šventviečių garbinimo praktikos
Nematerialusis pasaulio paveldas

Prie ovo atliekamas ritualas
Vieta Mongolijos vėliava Mongolija
Regionas** APA
Įrašas 2017
Pavojuje Taip
Nuorodos
Nuoroda
Vikiteka: OboVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Ovo tai vieta, kur pagerbiamos tos vietos dvasios, šeimininkai – mirusių šamanų, protėvių dvasios, dangiškos būtybės. Tikima, kad ovo dvasios suteikia sėkmę kelionėje, įsileidžia į savo žemes. Pakeleiviai paprastai sustoja šventvietėje ir atlieka apeigą. Apeigos metu ovo apšlakstomas tarasunu, ten atnešama papildomai akmenų, vėliavėlių, monetų, saldumynų, aplink apeinama 3 kartus. Jeigu pakeleivis neturi laiko sustoti prie ovo atlikti ritualo, jis praeidamas gali išreikšti pagarbą papūsdamas į ragą[5]. Šventvietėse negalima palikti jokių šiukšlių, netgi laužo pelenų.

Prie ovų specialiomis progomis (pvz. vasaros pabaigoje) vyksta visuotiniai dangaus (tengri) garbinimo ritualai. Jų metu susirinkusieji užriša mėlynus šilkinius šalikus khata, simbolizuojančius dangų. Užkuriami laužai, aukojamos aukos (gyvuliai, pieno produktai), giedama ir vaišinamasi. Dažnai ritualus lydi tradicinės mongoliškos imtynės.

Komunistų valdymo laikais Mongolijoje ovo garbinimas ir statymas buvo uždraustas, kaip ir kultūros perdavimas. Todėl jis labai sparčiai nyko iš mongolų kultūros ir gyvenimo. Po 1990 m. ši kultūra po truputį atgimė[6]. 1995 m. Prezidento dekretu buvo skatinamas tradicijos atgaivinimas. 2017 m. tradicinės šventviečių garbinimo praktikos mongolijoje buvo pripažintos kaip nematerialusis pasaulio paveldas, kuriam reikia skubios apsaugos[7].

Giminingos tradicijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. Atwood, Christopher Pratt (2004). Encyclopedia of Mongolia and the Mongol empire. New York, NY: Facts On File. ISBN 0-8160-4671-9.
  2. Dal Zovo, Cecilia (2021-12-23). "Ovoo-cairns and ancient funerary mounds in the Mongolian landscape. Piling up a monumental tradition? ". Études mongoles et sibériennes, centrasiatiques et tibétaines (52).
  3. Atwood, Christopher Pratt (2004). Encyclopedia of Mongolia and the Mongol empire. New York, NY: Facts On File. ISBN 0-8160-4671-9.
  4. 서낭당
  5. "The Mongolian Ovoo | China & Asia Cultural Travel". 2017-06-12.
  6. Atwood, Christopher Pratt (2004). Encyclopedia of Mongolia and the Mongol empire. New York, NY: Facts On File. ISBN 0-8160-4671-9.
  7. [1]