Norkūnų II piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Norkūnų II piliakalnis
[[Image:|250px]]

Norkūnų II piliakalnis
Koordinatės
54°30′0.2″ š. pl. 23°56′48.2″ r. ilg. / 54.500056°š. pl. 23.946722°r. ilg. / 54.500056; 23.946722Koordinatės: 54°30′0.2″ š. pl. 23°56′48.2″ r. ilg. / 54.500056°š. pl. 23.946722°r. ilg. / 54.500056; 23.946722
Savivaldybė Prienų rajonas
Seniūnija Balbieriškio seniūnija
Naudotas I tūkstantmetis - II tūkstantmečio pradžia
Žvalgytas 1953
Tirtas 19641965 m., 2002 m.
Registro Nr. AR824/22577, 22578, 5510/A155KP

Norkūnų piliakalnis su gyvenvietepiliakalnis (Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR824; unikalus objekto MC kodas 5510; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A155KP) ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 22578) Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo Norkūnų, Balbieriškio seniūnija. Pasiekiamas iš kelio BalbieriškisDubiai, pervažiavus Mikasą, ties kelio posūkiu į dešinę pasukus į kairę rytų kryptimi pro tarpą tarp sodybos ir karjero, lauko keliuku pavažiavus į rytus 400 m.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis yra 750 m į rytus nuo Norkūnų pirmojo piliakalnio. Jis įrengtas aukštumos krašte, Nemuno ir Skardupio santakoje, jų kairiajame krante. Aikštelė nuplauta Skardupio, apie ją duomenų nėra. Išliko tik jos vakarinėje pusėje supiltas 45 m ilgio, 16 m pločio pylimas 5 m aukščio išoriniu šlaitu. Pylimas dirvonuoja, jo griuvimas į Skardupį 2002 m. sustabdytas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 17000 m². Fizinio apsaugos zonos pozonio plotas 6100 m².

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1953 m. piliakalnį žvalgė ir 19641965 m. tyrė Istorijos institutas. 1965 m. Vytautas Daugudis padarė dalinį pylimo pjūvį jo vidurinėje dalyje ir rytiniame gale - iš viso 220 m². Nustatyta, kad pylimas buvo mažiausiai 3-­4 kartus aukštinamas bei 6­-7 kartus taisytas. Pirmasis piliakalnio pylimas pirmaisiais m. e. amžiais buvo 2 m aukščio, supiltas iš smėlėtos žemės, kuri sutvirtinta mediniais rąstais ir akmenimis. I tūkstantmečio viduryje ant šio pylimo užpiltas 1 m storio žemių sluoksnis, kuris tvirtintas 15-­20 cm skersmens išilgai pylimo guldytais rąstais, o paviršius ­ akmenimis. Paskutiniame jo tvirtinimo etape į pylimą supilta iki 1,5 m storio smėlėtos žemės, ant pylimo pastatyta medinė gynybinė konstrukcija, iš kurios liko degėsiai. [1]

2002 m. Vida Kliaugaitė pylimo rytiniame krašte ištyrė 47 m² dydžio plotą, aptiko iki 2,5 m storio iš žvyro ir smėlio supiltus sluoksnius su brūkšniuota ir grublėta keramika, akmens amžiaus radiniais. Po pylimu rastas paleolito kultūrinis sluoksnis.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu - II tūkstantmečio pradžia.

Gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į šiaurę ir vakarus nuo piliakalnio, 2 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 19641965 m. Jos 50 cm storio III a.VIII a. kultūriniame sluoksnyje rasta ūkinių duobių, židinių, moliniai verpstukai, geležiniai: kaltas, peilis, yla, dalgis, akmeniniai galąstuvai, trinamosios girnos, žalvarinė grandelė, brūkšniuotos, lygios, gludintos ir grublėtos keramikos (tarp jų grublėto puodo dugnas su ženklu - kryžiumi apskritime), šlako, gyvulių kaulų.

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Šakališkių piliakalnis 18 km Naravų piliakalnis 10 km
Šaltinėnų piliakalnis 6,5 km
Nemajūnų piliakalnis 14 km
Šilėnų piliakalnis (Birštonas) 12 km
Blank-50px.png
Riečių piliakalnis 17 km
Norkūnų piliakalnis 0,75 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Punios piliakalnis 10 km
Kieliško piliakalnis 4 km Aniškio piliakalnis 11 km Rumbonių piliakalnis 8 km
Margaravos piliakalnis 4 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 116 (Nr. 479)
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.160
  • Даугудис B. Apxeoлогические pacкoпки городищ в Норкунай (Пренайский р–н) в 1964–1965 гг. // Мaтериалы к отчетной конференции apxeoлогических и этнографических экспедиций 1964–1965 гг. Bильнюс, 1966. с. 6-7.
  • Pranas Kulikauskas. 1982. Užnemunės piliakalniai. Vilnius, p. 21-­22, 32-­33, 47, 79.
  • Juozapas Radziukynas. Suvalkų redybos pilekalniai su žemlapiu. Varšuva. 1909, p. 19-­20.
  • Tayтавичюс A. Apxeoлогические исследования в Литве в 1962–1966 гг. // Acta Baltico–Slavica. Białystok. 1970. T. VII, p. 224­-225.
  • Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius. 1997, p. 124­-125.
  • Gintautas Zabiela. Piliakalnių likimas Lietuvos valstybės susidarymo išvakarėse // Lituanistica. Nr. 4, 1991. p. 27, 31.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]