Nevėža

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°27′02″š. pl. 25°10′33″r. ilg. / 55.4505°š. pl. 25.1757°r. ilg. / 55.4505; 25.1757

Nevėža
Vieta Anykščių raj., Lietuva
Plotas 1,629 km²
Kranto linijos ilgis 10,32 km
Kilmė ledyninis
Vidutinis gylis 4,4 m
Didžiausias gylis 8,9 m
Įteka Lukna, Kulševa, 9 bevardžiai upeliai
Išteka Nevėža

Nevėža – ežeras rytų Lietuvoje, Anykščių rajone, apie 5,5 km į šiaurės vakarus nuo Skiemonių ir 9 km į pietryčius nuo Anykščių. Jo plotas – 163 ha, vidutinis gylis – 4,77 m, giliausia vieta yra pačiame ežero viduryje ir siekia 8,9 m, kranto linijos ilgis – 10,3 km. Pietinė ežero pakrantė ištisai apaugusi mišku, kitur plyti pievos. Vyraujantis dirvožemio tipas – priemoliai. Ežero krantai labai statūs, kai kur iškilę net 30 metrų virš vandens paviršiaus. Ežero konfigūracija ilga ir siaura. Ežero ilgis iš vakarų į rytus - 3,85 km, plotis - iki 1,55 km. Dugno paviršius gan vienodas: visur dumblėta, netgi vakarinės ežero dalies atabrade. Tiesa, rytinėje pusėje atabradas smėlėtas bei žvyringas.

Į Nevėžą įteka keli upeliai (Lukna, Kulševa), o išteka (pietinėje ežero dalyje) Nevėža, kuri netoli Kurklių įteka į Virintą, o toji savo ruožtu ties Zaviesiškiu – į Šventąją. Vandens apykaita per metus 311 %.

Nevėža yra pratakus ežeras, tad jame gyvena nemažai įvairių žuvų: lydekų, ešerių, pūgžlių, karšių, plakių, raudžių, kuojų, strepečių, meknių, šapalų, gružlių, karosų, karpių, kirtiklių, ungurių, aukšlių.[1] Ežerą galima priskirti kuojinio lydekinio tipo ežerams, nes daugiau kaip 40 procentų visų meškeriojamų žuvų sudaro kuojos. Gana nemažai sužvejojama lydekų. 2016 m. atlikti ichtiologiniai tyrimai parodė, kad ežere žuvų ištekliai yra geresni už vidutinius.

Prie Nevėžos įsikūrę kaimai: Gabrėlai, Vaiveriškiai, Vaišviliškiai, Antežeris, Nagurkiškiai, Palionys, Palukniai, Paežeriai I. Veikia 3 kaimo turizmo sodybos, vandens pramogų parkas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Nevėža. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 210 psl.