Neapibrėžtinis integralas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

pirmykštės funkcijos apibrėžimo aišku, kad, jei funkcija bent turi vieną pirmykštę, tai jų yra be galo daug, o jos skiriasi tik konstanta. Visų funkcijos pirmykščių funkcijų aibė vadinama neapibrėžtiniu integralu ir žymima:

Čia:

  • - integravimo kintamasis;
  • – pointegralinė funkcija;
  • - integravimo kintamojo diferencialas;
  • – pointegralinis reiškinys;
  • – kuri nors funkcijos viena iš pirmykščių funkcijų;
  • – integravimo konstanta.

Matyti, kad integravimas yra uždavinys, atvirkščias diferenciavimui: integralas naikina diferencialą ir atvirkščiai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neapibrėžtinį integralą 1694 m. apibrėžė G. V. Leibnicas pirmą kartą panaudojęs laisvąją konstantą C.[1]

Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš neapibrėžtinio integralo apibrėžimo išplaukiančios savybės:

Pagrindinių neapibrėžtinių integralų lentelė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

, nes .

Sudėtingesni pavyzdžiai (be įrodymų):



Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. neapibrėžtinis integralas(parengė Juozas Raulynaitis). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-02-05).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]