Mikalojus Bazilijus Potockis
| Mikalojus Bazilijus Potockis | |
|---|---|
| |
| Potockiai | |
| |
| Herbas „Pilava“ | |
| Gimė | 1712? m. |
| Mirė | 1782 m. balandžio 13 d. (~70 metų) |
| Tėvas | Steponas Potockis |
| Motina | Joana Seniavskytė |
| Sutuoktinis (-ė) | Marijana Dombrovsk |
 Vikiteka |
Mikalojus Bazilijus Potockis |
Mikalojus Bazilijus Potockis (1712?–1782 m. balandžio 13 d.) – Lenkijos magnatas, Kanevo seniūnas (1733–1762), Maltos ordino riteris 1774 metų. Žymus Lenkijos avantiuristas ir mecenatas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lenkijos magnatų Potockių giminės atstovas, Herbo „Pilawa“ svaininkas. Belzo vaivados Stepono Potockio (1651/1652–1727) ir Joanos Seniavskytės (m. 1733) vienintelis sūnus.
Jam priklausė plačios valdos Ukrainoje, tame tarpe Zolotoj Potokas, Horodenka, Gologorai ir Bučačius. Buvo renkamas pasiuntiniu į seimą, didelis avantiuristas, išgarsėjo savo plėšikavimu ir smurtu. Jo pilis Bučačiuje buvo orgijų ir ištvirkavimo centru.
Po savo tėvo mirties buvo savo dėdės, Karūnos didžiojo etmono Adomo Mikalojaus Seniavskio globoje. Mokėsi Lvovo jėzuitų kolegiume. 1724 metais gyveno Paryžiuje. Gerai mokėjo lotynų kalbą, parašė du neblogus darbus. 1733 metais po savo motinos mirties Mikalojus Bazilijus Potockis paliko literatūrinę veiklą ir užsiėmė šeimos valdomis.
1733 metais buvo išrinktas nuo Rusios vaivadijos pasiuntiniu į elekcinį seimą, kur palaikė Stanislovo Leščinskio kandidatūrą į Lenkijos karaliaus sostą. 1735 metais Haličo bajorija delegavo Mikalojų Potockį į Varšuvą į karaliaus Augusto III dvarą.
1738 metais Mikalojus Potockis kartu su savo karine įgula surengė kruviną susirėmimą Lvove, bet įsakius Augustui III buvo priverstas palikti miestą. 1741 metais tapo Potockių giminės galva. 1745 metais buvo išrinktas Haličo seimuko maršalka ir Radomo Tribunolo komisaru. 1750 metais bajorai išrinko jį pasiuntiniu į Varšuvos seimą.
1755–1766 metais Lvovo garnizono vadovybė teisėsi su magnatu Mikalojumi Potockiu dėl daugybės jo plėšimų ir vagysčių. Rezultate teismas pirmininkaujant Karūnos didžiajam etmonui Janui Klemensui Branickiui pripažino jį kaltu ir priteisė didelę piniginę baudą. 1756 metų rugsėjį buvo išrinktas deputatu į Karūnos Tribunolą.
1762 metais Mikalojus Bazilijus Potockis atsisakę nuo Kanevo seniūno pareigybės savo giminaičio, Lvovo kašteliono Juozapo Potockio, naudai, ir pradėjo pasirašinėti kaip „Belzo vaivada“. Iš katalikybės perėjo į unitizmą.
1768–1772 metais nedalyvavo Baro konfederacije prieš karaliaus valdžią Rusijoje. 1774 metais tapo Maltos ordino riteriu.
Išlaikė savo karinę įgulą, susidedančią iš 150 pėstininkų ir 300 kazokų. Kalbėjo daugiausia ukrainiečių kalba ir nešiojo kazokų aprangą.
1772 metais po pirmo ATR padalijimo Austrijos vadovybės įsakymu Mikalojus Bazilijus Potockis, kaip ir kiti Lenkijos magnatai, buvo priverstas paleisti savo karinę įgulą. Išdalino savo valdas giminei, o sau paliko tik Sitnią. 1774 m. liepos 26 d. sudarė savo testamentą Sirne. Septynerių metų laikotarpyje kasdien Mikalojus Potockis nuo ryto iki pietų lankė bažnyčios apeigas. Savo turtą, likusį po savo paties, padalijimo giminėms, katalikiškoms ir unitų bažnyčioms bei vienuolynams.
Savo gyvenimo pabaigoje Mikalojus Bazilijus Potockis išdalino giminėms ir vienuolynams (dalinai, dominikonų vienuolynui Lvove, kur buvo palaidota jo motina, 236 tūkstančius auksinų; Pokamano vienuolynui, kur buvo palaidotas jo tėvas, 200 tūkstančių auksinų) savo valdas, o pats tapo vienuoliu vienuolyne, kurio kieme turėjo nuosavą namą, kurio vietoje dabar stovi Šv. Trejybės soboras. Vienuolyne magnatas gyveno paprastai, iš gėrimų vartojo tik medų ir degtinę.
Apie 1756 metus Mikalojus Bazilijus Potockis vedė Marijaną Dombrovską (m. 1783), Haličo iždininko Jano Antonijaus Dombrovskio vyresnę dukterį. Palikuonių nepaliko.
1782 m. rugsėjo 13 d. Mikalojus Bazilijus Potockis mirė Serbne. Palaidota Počajivo lavroje
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Возницький Б. «Микола Потоцький, староста Канівський та його митці архітектор Бернард Меретин і сницар Іоан Георгій Пінзель». – Львів, «Центр Європи», 2005, 160 с., 220 іл. ISBN 966-7022-50-1
- Вінюкова В. Потоцькі на Поділлі: Сторінки історії[neveikianti nuoroda] // Подолянин. – 2006. – 4 серпня. – С. 6.
- Skrzypecki Т. Н.. Potok Złoty na tle historii polskich kresów poludniowo-wschodnich. Opole : Solpress, 2010. 256 s. ISBN 978-83-927244-4-5.