Gilija
Gilija | |
---|---|
Kurėnas Gilijoje tarpukariu
| |
Ilgis | 43 km |
Vidutinis debitas | 128 m³/s |
Ištakos | Nemunas |
Žiotys | Kuršių marios |
Šalys | Kaliningrado sritis |
Gilija (vok. Gilge, nuo 1946 m. rus. Матросовка) – upė Mažosios Lietuvos Pamario krašto Pakalnės ir Labguvos apskrityse (nuo 1945 m. Kaliningrado sritis), Nemuno kairioji šaka.
![](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/f/fd/Lithuanian_traditional_architecture._Fisherman%27s_house_in_Gilija%2C_1930s%2C_Minor_Lithuania.jpg/220px-Lithuanian_traditional_architecture._Fisherman%27s_house_in_Gilija%2C_1930s%2C_Minor_Lithuania.jpg)
Prasideda apie 10 km žemiau Tilžės (rus. Sovetsk), prie Panemunės gyvenvietės, kur Nemunas šakojasi į Rusnę ir Giliją. Teka į vakarus, nuo Skiepų (Mostovoje) – į pietvakarius. Žemiau Kryžionų (Zapovednoje) nuo Gilijos atsišakoja Tovelė (Tovarnaja) ir Kryžionų kanalas (Primorskij kanal). Gilija įteka į Kuršių marias prie Gilijos (Matrosovo) kaimo, Tovelė – prie buvusio Tovės kaimo, kanalas jungiasi su Nemunynu. Ilgis 43 km.
Vagos plotis 50–95 m, gylis 3–4 m, vidutinis nuolydis 0,06 m/km, srovės greitis 0,1-0,2 m/s. Vidutinis debitas ties Skiepais 128 m³/s. Per Giliją nuteka 13-22 % Nemuno vandens. Beveik visa vaga reguliuota, supilti pylimai saugo apylinkes nuo potvynių. Pastatyta keletas siurblinių, kurios į upę pumpuoja už pylimo susitelkusį polderių vandenį. Reguliavimo darbai vyko su pertraukomis nuo XVII a. iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Ilgą laiką Gilija buvo svarbi vandens kelio Nemunu į Karaliaučių dalis. Prie Gilijos įvairiu laiku veikė 5 hidrologinės stotys; Skiepuose viena tebeveikia.[1]
Upėvardis kildinamas nuo žodžio gilus („einantis tolyn žemyn“).[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algirdas Rainys. Gilija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 653 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.