Lietuvos gyvenvietės

Lietuvos gyvenvietės. Pagal LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą (1994-07-19) Lietuvos gyvenvietės yra skirstomos į tokius tipus:

• miesto gyvenamosios vietovės (Lietuvos miestai):
  • kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3000 gyventojų, kurių daugiau kaip 2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse;
  • mažiau kaip 3000 gyventojų turintys miestai, rajonų miestai bei miesto tipo gyvenvietės, turėję miesto statusą, kaip gyvenamosios vietovės yra laikomi miestais ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymui.
• kaimo gyvenamosios vietovės:
  • Lietuvos miesteliai – kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse, taip pat tradiciniai miesteliai;
  • kaimai – gyvenamosios vietovės, neturinčios miesto, miestelio ir viensėdžio požymių;
  • viensėdžiai – istoriškai susiformavusios gyvenamosios vietovės, paprastai sudarytos arba kilusios iš vienos sodybos ir turinčios ne daugiau kaip 20 objektų skirtingu adresu.

2006 m. buvo 103 miesto tipo ir 21800 kaimo tipo gyvenviečių (iš jų 3400 negyvenamų kaimų).

Istorija

Pirmosios gyvenvietės Lietuvos teritorijoje siekia paleolitą. Daugiau jų aptinkama prie vandens telkinių (upių, ežerų, jūros). Viduramžiais daug gyvenviečių kūrėsi prie piliakalnių kaip priešpiliai (Apuolė, Žardė, Kernavė, Maišiagala ir kitos), kai kurios pilys tapo įtvirtintais dvarais. Nuo XIII a. kai kurios gyvenvietės ėmė gauti miesto teises (Klaipėda 1254 m., Vilnius 1387 m., Kaunas 1408 m.). XVI a. viduryje tokių miestų buvo 13.

Valakų reforma pakeitė daugelio gyvenviečių raidą, įsteigta kaimo savivalda. 1667 m. Lietuvoje buvo 927 miestai ir miesteliai, 1738 m. – 1591, 1765 m. – 688. Dėl politinės suirutės miesto teisės 1776 m. paliktos tik Vilniui, Kaunui ir Trakams, tačiau 1791 m. priėmus naują miestų statutą savivaldos teisė buvo atnaujinta daugeliui miestų ir miestelių. 1790 m. lietuviškose apskrityse buvo 225 miestai ir miesteliai bei 14.460 kaimų.

Nuo 1808 m. Lietuvos gyventojai imti valdyti pagal Rusijos imperijos įstatymus. Naujas administracinis suskirstymas skatino gubernijų ir apskričių centrų plėtrą. XIX a. 2-ojoje pusėje nutiesus geležinkelius, išaugo prie jų esančios gyvenvietės. Dalis sodybų, ypač Užnemunėje ir prie Kuršo išsikėlė į vienkiemius. Stolypino reforma 1906–1917 m. sąlygojo senovinių kaimų ardymą, 1907–1914 m. Kauno ir Vilniaus gubernijose išskirstyti 2154 kaimai ir susikūrė 45.701 vienkiemis.

1920–1940 m. Lietuvos miestai buvo skirstomi į 2 kategorijas:

• turintys apskrities teises (arba I eilės miestai), virš 10.000 gyventojų;
• turintys valsčiaus teises (arba II eilės miestai), virš 3000 gyventojų, taip pat mažesni apskričių centrai.

Reformos pradžioje buvo 4 I eilės (Kaunas, Panevėžys, Šiauliai, Ukmergė) ir 22 II eilės miestai, tačiau 1931 m. pagal Savivaldybių įstatymą I eilės miestais tapo dar 6 (Alytus, Biržai, Kėdainiai, Marijampolė, Telšiai, Vilkaviškis), II eilės miestų buvo 21. Klaipėda buvo Klaipėdos krašto sostine, Vilnius – Vilniaus vaivadijos. Vėliau dalis miestelių gavo miesto teises įtvirtinant savivaldą – Kretinga, Radviliškis, Utena ir kt. 1939 m. buvo 11 I eilės miestų ir 24 II eilės (nauji – Naujoji Vilnia, Palanga, Prienai, Šakiai, Šeduva).

1922–1940 m. vykdant žemės reformą pertvarkyti kaimai – parceliuojami dvarai, kuriami vienkiemiai, savanoriams suteikiama žemė. Kaimai buvo kupetiniai, gatviniai, vienkieminiai, mišraus tipo. Užėjus okupacijai gyvenviečių reforma nutrūko.

1946 m. miesto teisės suteiktos 54 gyvenvietėms – 5 respublikinio pavaldumo (Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai, Vilnius) ir 49 apskrities pavaldumo. 1951 m. buvo 70 miestų, 1979 m. – 92 (iš jų 11 respublikinio pavaldumo, 81 rajoninio pavaldumo), 1989 m. – 114 (11 respublikinio pavaldumo, 81 rajoninio pavaldumo, 22 miesto tipo gyvenvietės). 1967–1980 m. įdiegta Vieningoji gyvenviečių (apgyvendinimo) sistema, kuri numatė traukos pagrindu sukurti 10 regionų – 5 didmiesčių ir 5 ugdytinų miestų (Alytus, Jurbarkas, Marijampolė, Telšiai, Utena). Jurbarkas nepasiekė numatyto 50 tūkst. gyventojų skaičiaus, tačiau jo periferijoje išaugo Tauragė. Ši sistema pritraukė daug kaimo migrantų, prislopino 5 didmiesčių augimą.

Kaimo gyvenvietės suskirstytos į centrines, pagalbines ir nevystytinas (neplėstinas). Pastarosiose buvo stabdomos statybos ir plėtra. Prasidėjus masinei melioracijai sunaikinta daug vienkiemių ir mažų kaimų (per 1959–1989 m. kaimų sumažėjo nuo 25.143 iki 19.153).