Lietuvių rašytojų draugija
Lietuvių rašytojų draugija – pirmoji savarankiška lietuviškai rašančių rašytojų, vertėjų, literatūros tyrėjų ir kritikų organizacija, 1932–1944 m. veikusi Lietuvoje, 1946–1949 m. Vokietijoje, nuo 1950 m. JAV.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Įsteigta 1932 m. vasario 21 d. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Tęsė Lietuvių meno kūrėjų draugijos Literatų sekcijos, veikusios 1920–1934 m., Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos, veikusios 1922–1932 m., veiklą. Turėjo nuo 1934 m. Dramaturgų ir nuo 1935 m. Kritikų sekcijas. 1935–1938 m. leido laikraštį „Literatūros naujienos“. 1936 m. įsteigė Literatūros fondą, iš jo rašytojams buvo duodamos pašalpos ir paskolos. 1940 m. birželio 28 d. tarybinės valdžios nurodymu draugijos veikla nutraukta, 1941–1944 m. vėl tęsta, Vokietijos okupacijos sąlygomis draugija veikė pogrindyje.
1946 m. sausio 25-26 Tiubingene įkurta Lietuvių rašytojų tremtinių draugija (pirmininkas Stasys Santvaras), 1948 m. vasario 27 d. – Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugija (pirmininkas Jonas Aistis). 1950 m. gegužės 6 d. Bostone abi šios draugijos bendrame susirinkime susijungė į Lietuvių rašytojų draugiją. Draugijos būstinė buvo Bostone, Čikagoje, Los Andžele, Niujorke ir kitur. Draugija rūpinosi reikalais, kuriais dėl okupacijos negalėjo rūpintis Lietuvoje gyvenantys rašytojai – tautiškumo išsaugojimu, daug dėmesio skyrė lietuvių tautos kovai su TSRS okupacija.
Veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kartu su laikraščių, žurnalų redakcijomis, leidyklomis, draugijomis skelbia literatūrinius konkursus, kasmet skiriama Lietuvių rašytojų draugijos premija. Lietuvių rašytojų draugija skatina JAV lietuvių bendruomenės fondus steigti literatūrines premijas, rengia literatūrinius vakarus, minėjimus, rūpinasi savo narių knygų leidyba, lietuvių periodika („Aidai“, „Metmenys“, „Lietuvių dienos“) literatūrinei kūrybai skelbti.
2007 m. draugija vienijo apie 90 narių. Dalis jų po 1990 m. yra ir Lietuvių PEN centro, Lietuvos rašytojų sąjungos nariai.[1]
Pirmininkai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ignas Šeinius – 1932 m. vasario – lapkričio mėn.
- Juozas Tumas-Vaižgantas – 1932–1933 m.
- Vincas Mykolaitis-Putinas – 1933–1937 m.
- Juozas Grušas – 1937–1938 m.
- Liudas Gira – 1938–1939 m.
- Vincas Krėvė – 1938–1940 m.
- Bernardas Brazdžionis – 1941–1942 m.
- Faustas Kirša – 1942–1944 m.
- Stasys Santvaras – 1946–1950 m.
- Jonas Aistis – 1948–1951 m.
- Benediktas Babrauskas – 1951–1958 m.
- Juozas Tysliava – 1958–1961 m.
- Pranas Naujokaitis – 1961–1962 m.
- Bernardas Brazdžionis – 1962–1966, 1976–1980 m.
- Aloyzas Baronas – 1966–1970 m.
- Leonardas Kazimieras Andriekus – 1970–1976 m.
- Anatolijus Kairys – 1983–1986 m.
- Česlovas Grincevičius – 1986–1988 m.
- Paulius Jurkus – 1988–1998 m.
- Stasė Petersonienė – nuo 1998 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vytautas Martinkus. Lietuvių rašytojų draugija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 179 psl.