Pereiti prie turinio

Lidija Laškova

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lidija Laškova (g. 1937 m. gegužės 16 d. Kijeve) – Lietuvos geologė, fizinių mokslų daktarė.

Vyras Jevlampijus Laškovas. 1964 m. baigė Tomsko politechnikos institutą. 1973 m. geologijos ir mineralogijos mokslų kandidatė.

19641968 m. Vilniaus termoizoliacijos instituto petrografė. Nuo 1968 m. Geologijos instituto (nuo 2002 m. Geologijos ir geografijos institutas) darbuotoja, nuo 1976 m. vyresnioji mokslo darbuotoja.

Mokslinė veikla

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyrė Lietuvos ir gretimų teritorijų (Latvija, Baltarusija, Lenkija, Kaliningrado sritis) bei Baltijos jūros kambro sistemos uolienų litologiją. Pagal mineralinę sudėtį ir struktūras išskyrė 3 uolienų grupes – smiltainis, aleurolitas ir argilitas, o jose daugiau kaip 30 uolienų tipų. Nustatė autigeninių mineralų formavimosi etapus, fizines ir chemines sąlygas, jų įtaką kolektorinių savybių (poringumo, dujų skvarbumo) kaitai. Išskyrė kolektorių tipus ir nustatė jų erdvinio pasiskirstymo dėsningumus. Ciklostratigrafiniais tyrimais pagrindė naftos nestruktūrinių kaupviečių radimo galimybę. Lokalių struktūrų raidos ir paleovandens – naftos kontaktų tyrimais nustatė naftos telkinių formavimosi arba nykimo etapus.[1]

  • Pietų Pabaltijo kambro nuogulų litologija, facijos ir kolektorinės savybės, monografija, 1979 m., rusų kalba
  • Lietuvos ir Pietryčių Baltijos naftos geologija, monografija, su kitais, 2001 m., lietuvių ir anglų kalba
  1. Algirdas GaigalasLidija Laškova. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 556 psl.