Laurikočos kultūra

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Laurikočos kultūra – archeologinė kultūra, gyvavusi ikikeraminiu Senovės Peru laikotarpiu. Jos egzistavimo laikotarpis apima maždaug nuo VIII tūkstantmečio pr. m. e. iki III tūkstantmečio pr. m. e. vidurio. Pavadinta pagal Laurikočos urvą, esantį daugiau nei 4000 m aukštyje, šalia Laurikočos ežero, kuriame rasti seniausi žmogaus palaikai visoje Peru.

Laurikočos kultūros žmonės buvo medžiotojai ir rankiotojai, klajoję Andų slėniais ir pakrante paskui stambių migruojančių žinduolių bandas. Šios kultūros atstovai mokėjo gerai apdirbti akmenį, gamino ietigalius, skustuvus, buvo išvystę uolų tapybą (vaizdavo žvėris, medžioklės scenas, šokius).

Svarbiausios Laurikočos kultūros radimvietės yra Laurikočos, Pakaikasos ir Gitarero urvai.

Archeologai Laurikočos kultūrą skirsto į 3 laikotarpius:

• Laurikoča III: 4200 – 2500 pr. m. e.
• Laurikoča II: 6000 – 4200 pr. m. e.
• Laurikoča I: 8000 – 6000 pr. m. e.