Kvaklė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kvaklė – įrankis skirtas šamų žvejybai. Rusai save vadina šio įrankio ir katu žvejybos būdo išradėjais. Tačiau kvaklės pagalba šamus seniai vilioja ukrainiečiai, baltarusiai, latviai, lietuviai, lenkai, bulgarai, vengrai, slovakai. Paskutiniu metu naudodami šį įrankį šamus gaudo ir Vokietijos, Prancūzijos bei kitų Vakarų Europos šalių žvejai mėgėjai.

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje šamus su kvakle gaudydavo ten, kur ežeruose ar upėse gyvendavo šios žuvys. Lietuviška kvaklė ypatinga tuo, jog ji buvo gaminama iš karvės rago. Rusijoje ir Ukrainoje kvaklės daromos iš medžio. Dažniausiai tam naudojama vyšnios, obels, retesniais atvejais lazdyno, klevo arba uosio mediena. Buvusioje Tarybų Sąjungoje išpopuliarėjo dviejų žvejų mėgėjų sukonstruotos kvaklės. Pirmosios autorius yra iš Ukrainos kilęs G. Atanovas. Šio žvejo sugalvota kvaklė yra padaryta iš atskirų dalių. Ją sudaro medvarščiais, vinimis ar medžiui skirtais klijais sujungtos trys atskiros dalys: rankena, „peilis“ ir jo apačioje esantis skrituliukas. G. Serovo kvaklės konstrukcija panaši į G. Antanovo. Skirtumas toks, kad ji yra vientisa ir gaminama iš metalo arba plastiko.

Gaudymo technika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šamai ežeruose ir upėse su kvaklėmis viliojami tik iš valties. Laikydamas kvaklę už rankenos žvejys ja smūgiuoja į vandenį 3 – 4 kartus. Po to daro pauzę. Priklausomai nuo žuvies aktyvumo ji trunka nuo kelių sekundžių iki minutės. Tekančio vandens telkiniuose žvejys mėgėjas su kvakle smūgiuoja panašiai kaip ir žvejodamas ežere. Skirtumas tik tas, kad pauzės retesnės. Ichtiologai iki šiol nesutaria kas priverčia šamus pakilti prie garso šaltinio ir griebti žvejo į atitinkamą gylį nuleistą masalą. Šiuo būdu šamai gaudomi tik esant ramiam orui ir gegužės – birželio mėnesiais.

Anksčiau Lietuvos šamų gaudytojai iš karvės rago padarytos kvaklės viršutinėje dalyje išgręždavo skylę ir per ją perverdavo virvutę. Prie jos buvo tvirtinamas svarelis ir, dažniausiai, kalvio kaldintas kabliukas. Likusi laisva virvutės dalis būdavo vyniojama ant lanktelio. Užkibus šamui žvejys mesdavo ragą į vandenį ir paėmęs į rankas lanktelį vargindavo jį. Dabar su kvaklėmis šamus viliojantys žvejai mėgėjai naudoja trumpas meškeres skirtas jūrinei žvejybai ir multiplikatorines rites.

Rekomendacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradedančių žvejų klaida tokia, kad gaudydami šamus jie masalą nuleidžia ant dugno. Gaudant su kvakle rekomenduojama masalą laikyti viduriniuose vandens sluoksniuose. Jei pasirinktoje žūklės vietoje gylis siekia 9 m., masalas nuo vandens paviršiaus nuleidžiamas ne giliau kaip 5 m. Žvejojant šamus rekomenduojama naudoti ne plonesnį kaip 0,45 mm valą. Kabliukai parenkami pagal masalo dydį. Gaudant šamus masalui naudojami vėžiai, varlės, naktiniai sliekai, kurkliai, gyvos žuvelės. Prieš žvejybą patartina sureguliuoti ritės stabdžius, kad užkibęs šamas galėtų laisvai plaukti gilyn. Atsigulus jam ant dugno jie priveržiami ir pradedama žuvį varginti. Nuvargintą žuvį prisitraukus prie valties rekomenduojama sugriebti už apatinio žandikaulio arba už žiaunų. Geriausia tai daryti apsimovus pirštines.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ričardas Adamonis. „Plėšriųjų žuvų gaudymas“. 1996 m. Psl. 209

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]