Krišjanis Berkis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Krišjanis Berkis
latv. Krišjānis Berķis
Gimė: 1884 m. balandžio 26 d.
Yslikio valsčius, Bauskės apskritis (Kurliandijos gubernija)
Mirė: 1942 m. liepos 26 d. (58 metai)
Molotovo sritis, RTFSR
Tautybė: latvis
Sutuoktinis(-ė): Hilma Lehtonen; 1887–1961
Vaikai:

Valentina

Veikla: Rusijos imperijos, Latvijos karininkas
Organizacijos: Latvijos ginkluotosios pajėgos
Pareigos: vyriausiasis vadas
Alma mater: Vilniaus karo mokykla

Krišjanis Berkis (latv. Krišjānis Berķis; 1884 m. balandžio 26 d., Bauskės apskritis, Kurliandijos gubernija, Rusijos Imperija – 1942 m. liepos 26 d., Molotovo sritis, TSRS) – Rusijos imperijos (papulkininkis), vėliau Latvijos Respublikos karininkas (generolas), Latvijos ginkluotųjų pajėgų vadas (1934–1940 m.), Latvijos gynybos ministras (1940 m.)[1].

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krišjanis Berkis gimė 1884 m. balandžio 26 d. Bauskės apskrities Yslikio valsčiuje (Kurliandijos gubernija). Baigė Kaucmindės (dabar Saulainės) pagrindinę mokyklą ir Bauskės miesto mokyklą.

Karinės karjeros pradžia – Rusijos imperijos kariuomenė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1903 m. įstojo į karo tarnybą savanoriu (rus. вольноопределяющийся). Tų pačių metų rugojūčio 31 d. įstojo į Vilniaus karo mokyklą, kurią baigė 1906 m. balandžio 6 d. Jam suteiktas paporučikio laipsnis, ir jis pasiųstas tolesnei tarnybai į 2-ąjį Suomijos šaulių pulką Helsinkyje.

1909 m. jam suteiktas poručiko laipsnis. 1913 m. suteiktas štabskapitono laipsnis, jis paskirtas kuopos vadu.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje kariavo Rytprūsiuose, vėliau – Karpatuose. 1917 m. perkeltas į latvių šaulių dalinius, kur vadovavo batalionui, o vėliau – 6-ajam Tukumo latvių šaulių pulkui. 1917 m. sausį jam suteiktas kapitono laipsnis, o liepos mėnesį – papulkininkio.

Latvijos nepriklausomybės karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Spalio revoliucijos atleistas ir suimtas. Paleistas 1917 m. gruodį su šeima išvažiavo į Suomiją (tarnaudamas Helsinkyje vedė suomę Hilmą Lechtonen).

1919 m. pavasarį grįžo į Latviją ir kovo 21 d. įstojo į Latvijos kariuomenę. Jam suteiktas Latvijos kariuomenės pulkininko leitenanto laipsnis, jis paskirtas pėstininkų bataliono, kurį turėjo suformuoti, vadu. Po dviejų mėnesių jo batalionas dydžiu prilygo pulkui. 1919 m. gegužės 18 d. paskirtas 2-ojo Cėsio pėstininkų pulko vadu, o rugpjūčio 6 d. – 3-iosios Latgalos divizijos vadu. Dalyvavo kovose su Bermonto-Avalovo daliniais, Latgalos išvadavime. 1919 m. spalį jam suteiktas pulkininko laipsnis.

Nepriklausoma Latvija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasibaigus Latvijos nepriklausomybės kovoms toliau vadovavo 3-jai Latgalos divizijai. 1925 m. jam suteiktas generolo laipsnis. 1930 m. baigė 8 mėnesių akademinius karininkų kursus. 1933–1934 m. tarnavo Ginkluotųjų pajėgų štabe. Nuo 1934 m. balandžio – Vidžemės divizijos vadas ir Rygos įgulos viršininkas.

Aktyviai dalyvavo 1934 m. gegužės 15 d. Karlio Ulmanio valstybės perversme, buvo vienu ištikimiausių Ulmanio atstovų kariuomenėje.

Nuo 1934 m. lapkričio 14 d. iki 1940 m. birželio 20 d. – Latvijos kariuomenės vadas. Nuo 1940 m. balandžio – karo ministras. 1940 m. birželį atleistas iš visų pareigų ir paleistas į atsargą. Latvijos kariuomenės vadu tapo Robertas Kliavinis, o karo ministru – R. Dambytis.

Buvo pilnas Lačplėsio ordino kavalierius.[2] (LKOK nr.3/3, 11.11.1920[3]; LKOK nr.2/47, 1927[4]; LKOK nr.1/10, 1927[5]).

1940 m. liepą Berkį suėmė NKVD. Mirė kalėdamas Permės lageryje.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Valdis Berzins Latviesu strelnieki – drama un tragedija. – Rīga, 1995.
  • Latvijas armijas augstākie virsnieki (1918–1940), biogrāfiska vārdnīca. / Sast. Ēriks Jēkabsons, Valters Ščerbinskis. – Rīga: Latvijas Valsts vēstures arhīvs, 1998. – ISBN 9984-510-17-4
  • Vārpa I. Latviešu karavīrs zem Krievijas impērijas, Padomju Krievijas un PSRS karogiem: latviešu strēlnieki triju vēstures laikmetu griežos. – Rīga: Nordik, 2006. – ISBN 9984792110