Pavelas Bermontas-Avalovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pavelas Rafalovičius Bermontas-Avalovas
generolas majoras
Bermont-Avalov.jpg
Gimė: 1877 m. kovo 4 d.
Tiflisas (Gruzija)
Mirė: 1973 m. gruodžio 27 d. (96 metai)
Niujorkas, JAV
Tautybė: gruzinų kilmės (motinos linija)
Tėvas: Rafailas Bermontas
Veikla: 1901-1921 m. – karinė veikla; 1918–1919 m. – kontrrevoliucinių įvykių Baltijos šalyse dalyvis.
Išsilavinimas: muzikinis (iki 1901 m.),
vėliau – karinė praktika
Žymūs apdovanojimai:

Šv. Anos 4-ojo laipsnio ordinas, 3-ojo ir 4-ojo laipsnio Georgijaus kryžiai, Bermonto-Avalovo kryžius

Pavelas Rafalovičius Bermontas-Avalovas (rus. Павел Рафалович Бермонт-Авалов; 1877 m. kovo 4 d. Tiflisas – 1973 m. gruodžio 27 d. Niujorkas[1]) – rusų generolas majoras (1918 m.), Pirmojo pasaulinio karo, kontrrevoliucinių įvykių Baltijos šalyse 1918–1919 m. dalyvis.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš Usūrio kazokų. 1900–1917 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1919 m. vadovavo Ypatingajam rusų korpusui (rus. Особый русский корпус, nuo 1919 m. rugsėjo – Vakarų savanorių armija, rus. Западная добровольческая армия), suformuotam Vokietijoje iš rusų belaisvių bei vokiečių savanorių. 1919 m. birželio mėn. su korpusu (pirmieji daliniai – gegužės 30 d.) ir štabu atvyko į Kuršą ir veikė kartu su Vokietijos kariuomenės daliniais, vadovaujamais R. fon der Golco. 1919 m. liepos 22 d. oficialiai paskirtas bermontininkų vadu, spalio 7 d. sudarė Vakarų Rusijos apygardos centrinę tarybą kovai prieš Raudonąją armiją. Apsišaukė gruzinų kunigaikščių Avalovų giminės palikuonimi [2].

Užuot parėmęs, kaip buvo planuojama, N. Judeničiaus žygį prieš Sovietų Rusiją, bandė užimti Baltijos šalis ir sukurti provokišką valstybinį junginį. Jo vokiečių apginkluota 10 000 žmonių armija užėmė Rygą. Joje vežiojamas vežime miesto ponioms aiškino, esą eisiąs didvyriškai gelbėti Petrogrado, tuo metu jo kariuomenė plėšikavo visose užimtose vietovėse.

Tuo metu suformuotos Baltijos respublikų vyriausybės kreipėsi pagalbos į Vakarų valstybes bei pačios ėmėsi kovoti prieš Bermonto pulkus. Didžiosios Britanijos vyriausybė jį paskelbė išdaviku ir baltagvardiečių pralaimėjimo prie Petrogrado kaltininku. Kai Baltijos šalių kariuomenės sumušė bermontininkus, 1919 m. pabaigoje Antantės spaudimo dėka Golcas buvo priverstas atitraukti dalinius iš Kuršžemės ir išvesti bermontininkus į Rytų Prūsiją. Kartu pasitraukė ir Avalovas.

Nuo 1919 m. P. Bermontas gyveno Vokietijoje. XX a. ketvirtame dešimtmetyje siūlė savo paslaugas A. Hitleriui. Vokiečių ir rusų kalbomis išleido atsiminimus „Kovoje su bolševizmu“ (1925 m.). 1939 m. buvo suimtas gestapininkų ir pusantrų metų kalintas. 1941 m. išvyko į JAV, kur gyveno iki mirties.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mirties data abejotina, kitais duomenimis, mirė 1966 m.
  2. Kazimieras TamašauskasPavelas Bermontas-Avalovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 102 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Goltz, Rüdiger von der, Meine Sendung im Finland und im Baltikum, Leipzig 1920.
  2. Bermond-Awaloff Pavel, Im Kampf gegen den Bolschevismus. Erinnerungen von…, Berlin 1925.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Biografija