Lomeikiškių piliakalnis

Lomeikiškių piliakalnis
Medžių dengiamas Lomeikiškių piliakalnis
Lomeikiškių piliakalnis
Koordinatės	55°22′39.36″ š. pl. 24°0′26.03″ r. ilg.
Vieta	Kėdainių rajonas
Seniūnija	Surviliškio seniūnija
Aukštis	4-6 m
Žvalgytas	1968, 1973, 1975, 1982, 2003 m.
Registro Nr.	AR448, 5166

Lomeikiškių piliakalnis arba Krasausko kalnas, taip pat Prancūzkapiai – piliakalnis, esantis Kėdainių rajone, Surviliškio sen., Lomeikiškių kaime, tarp kelio  195  Kėdainiai–Krekenava–Panevėžys  ir Nevėžio upės, apie 1,3 km į šiaurę (prieš srovę) nuo buvusio Kruosto hidroelektrinės tvenkinio užtvankos. Arčiausiai stūksantys piliakalniai: Vaidatonių (2 km), Kalnaberžės (3 km).

Piliakalnis yra regioninės reikšmės archeologijos ir kraštovaizdžio paminklas, Kultūros vertybių registre įrašytas 1992 m. (unik. kodas 5166). Objekto archeologinė–paminklosauginė reikšmė vertinama nevienareikšmiškai. Lietuvos piliakalnių atlaso sudarytojų nuomone, Lomeikiškių piliakalnis neturėtų būti įvardijamas piliakalniu, nes tai greičiausiai yra smarkai suardyta kalva, kurios aplinkos archeologiniai tyrimai rezultatų nedavė.

Piliakalnis

Tai atskira kalva Nevėžio dešiniajame krante, jo slėnyje, iš pietų ir pietryčių pusės juosiama senvagės, iš vakarų – bevardžio upelio, iš šiaurės – negilios daubos. Kalva apardyta ariant, apaugusi lapuočiais medžiais ir krūmais (2014 m. duomenimis). Piliakalnio viršus ištęsto ovalo pavidalo, apie 40 m ilgio šiaurės-pietų kryptimi ir 10 m pločio. Šlaitai lėkšti ir vidutinio statumo, 4-6 m aukščio. Teritorija užima 8700 kv.m.

Archeologinių tyrimų istorija

Piliakalnis pažymėtas Petro Tarasenkos „Lietuvos archeologijos medžiagoje“ (Kaunas, 1928, p. 168). Žvalgymo ir kartografavimo medžiaga pateikta archeologinių ekspedicijų Kėdainių rajone ataskaitose 1968, 1975, 2003 m.

Pasak Kėdainių krašto muziejaus archeologo Algirdo Juknevičiaus, Lomeikiškių piliakalnis yra „vienas paslaptingiausių rajone“, tikimasi, kad piliakalnio tyrinėjimui ateityje bus skirta daugiau dėmesio.

Lomeikiškių piliakalnio, vad. Krasausko kalnu (5166, AR448), duomenys buvo tikslinami 2014 m. spalio 7 d. Kultūros paveldo taryboje, apibrėžiant teritorijos ribas ir nustatant regioninį reikšmingumo lygmenį.

Pirmieji paminėjimai

Archeologinėje literatūroje piliakalnį pirmą kartą paminėjo piliakalnių tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis (1859–1941). Jis žinių apie Lomeikiškių kaime bebaigiantį griūti piliakalnį gavo iš vietinių gyventojų pasakojimų. Vietos padavimas bylojo, jog šis piliakalnis yra išlikęs nuo žemaičių ir lietuvių tarpusavio kovų laikų. Remdamasis šia informacija, piliakalnį savo knygoje 1928 m. minėjo ir P. Tarasenka.

Valstybinės archeologinės komisijos (VAK) ataskaitoje piliakalnis buvo vadinamas Prancūzkapiais. Remiantis vietos gyventojų pasakojimais nurodyta, kad kalvoje esantys kapai su prancūzų kareivių palaikais likę nuo Napoleono karų. Kapuose esą yra likęs rūsys, kuriame paslėpti prancūzų armijos ginklai. VAK ataskaitoje taip pat pažymėta, kad kalva ir kapai labai apardyti, nes čia buvo kasamas žvyras. Iki 1934 m. kalva buvo ariama, arime neretai buvo aptinkama žmonių kaukolių.

1968–1989 m.

1968 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos instituto archeologinė ekspedicija, kuriai vadovavo Adolfas Tautavičius. Konstatuota, kad čia galėjo būti ankstyvas piliakalnis.

Lietuvos TSR Kultūros ministerijos 1972 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 17 Lomeikiškių piliakalnis patvirtintas archeologijos paminklu.

Piliakalnį ir jo aplinką 1973, 1975 ir 1982 m. žvalgė MMT archeologai. Nustatyta, kad piliakalniu laikoma kalva viso labo tik kaimo kapinės, o Lomeikiškių piliakalnio vieta lokalizuota neteisingai. Tokiu būdu piliakalnis buvo įtrauktas į neaiškių archeologijos vertybių sąrašą, kurio paminklosauginei vertei nustatyti tikslinga atlikti nedidelės apimties archeologinius žvalgomuosius tyrimus.

1988 m. spalio mėn. buvo apibrėžta ir nužymėta piliakalnio teritorija (bendras plotas – 1,7, kurį sudarė pievos Lietuvos TSR Kultūros 0,7, miškas – 1,0). Čia buvo draudžiami bet kokie statybos, žemės ir žemės ūkio darbai, išskyrus pievų šienavimą (suderinta su „Kalnaberžės“ kolūkiu). Teritorijos ribų planą 1989 m. patvirtino Kultūros ministerijos Kapitalinės statybos, paminklų apsaugos ir restauravimo darbų valdyba.

2003 m.

Spėjamo piliakalnio Lomeikiškių kaime archeologinei–paminklosauginei vertei nustatyti 2003 m. buvo suorganizuoti archeologiniai žvalgomieji tyrinėjimai piliakalnyje ir jo aplinkoje. Šių tyrinėjimų metu pasirinktas maždaug 70x150 m dydžio plotas. Jame iki įžemio buvo ištirti 23 šurfai, kurių dydžiai buvo 1x1 ir 1x3 m. Iš viso buvo ištirtas 26 kv.m plotas. Taip pat buvo žvalgytos į vakarus ir šiaurę nuo spėjamo piliakalnio esančios gretimos aukštumos, maždaug 3 ha plotas. Tyrimais nustatyta, kad Lomeikiškių piliakalnyje kultūrinio sluoksnio nėra. 15–30 cm storio tamsiai pilkas sluoksnis su degėsiais užfiksuotas tik pietinėje ir šiaurinėje kalvos papėdėse. Sluoksnyje archeologinių radinių neaptikta.

Nuorodos

• Sąrašas:Lietuvos piliakalniai
• Kėdainių rajono piliakalniai Archyvuota kopija 2017-05-16 iš Wayback Machine projekto.
• Lomeikiškių piliakalnis (Romas Jarockis, 2003 m.)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.