Kougilo dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kougilo dėsnis – tai du skirtingi fonetiniai pokyčiai, vienas kurių įvyko graikų prokalbėje, o kitas – germanų prokalbėje. Šie pokyčiai buvo pavadinti jų atradėjo indoeuropeisto Voreno Kougilo (Warren Cowgill) garbei.

Kougilo dėsnis graikų kalboje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Graikų prokalbėje Kougilo dėsniu vadinama *o virtimas *u, kai jis atsidurdavo tarp sonantų (/r/, /l/, /m/, /n/) ir lūpinių priebalsių (taip pat ir lūpų gomurinių).[1]

Pavyzdžiai[2]:

Kougilo dėsnis germanų prokalbėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kougilo dėsnis germanų prokalbėje nesusijęs su taip pat vadinamu dėsniu graikų prokalbėje, šiuodu dėsniai tiesiog buvo pavadinti to paties mokslininko garbei. Germanų prokalbėje laringalas /h₃/ ir galbūt /h₂/ po sonanto ir prieš /w/ virsta /g/ > /k/.[3]

Pavyzdžiai:

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Sihler A. L. (1995). New Comparative Grammar of Greek and Latin. Oxford: Oxford University Press. pp. 42. ISBN 0-19-508345-8. 
  2. Klasikiniu laikotarpiu u virto υ.
  3. Ringe D. (2006). From Proto-Indo-European to Proto-Germanic. Oxford: Oxford University Press. p. 68. ISBN 978-0-19-955229-0. 

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ringe D. From Proto-Indo-European to Proto-Germanic. — Oxford: Oxford University Press, 2006. - c. 68-70.
  • Sihler A. L. New Comparative Grammar of Greek and Latin. — Oxford: Oxford University Press, 1995. - c. 42-43.