Korališkasis trapiadyglis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hericium coralloides
Apsauga: 3(R) – Reta rūšis
Korališkasis trapiadyglis(Hericium coralloides)
Korališkasis trapiadyglis(Hericium coralloides)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Grybai
( Fungi)
Skyrius: Papėdgrybūnai
( Basidiomycota)
Eilė: Voveraitiniečiai
( Cantharellales)
Šeima: Dyglutiniai
( Hydnaceae)
Gentis: Dyglutis
( Hydnum)
Rūšis: Korališkasis trapiadyglis
( Hericium coralloides)
Index Fungorum
Binomas
Hericium coralloides
(Scop.) Pers., 1794
Sinonimai
Hydnum coralloides
Hydnum laciniatum
Hydnum stalactiticum
Hydnum ramosum
Hydnum abietinum
Hydnum caput-ursi
Hydnum aciculare
Hydnum novae-zealandiae
Hericium laciniatum
Hericium ramosum
Hericium abietinum
Hericium alpestre f. caput-ursi
Hericium reichii
Hericium caput-ursi
Hericium ramosum f. caput-ursi
Medusina coralloides
Merisma coralloides
Manina coralloides
Manina caput-ursi
Dryodon coralloides
Dryodon acicularis
Friesites caput-ursi
Friesites coralloides
Clavaria madreporaeformis

Korališkasis trapiadyglis (Hericium coralloides) – dyglutinių šeimai, priklausantis, IV kategorijos, valgomas grybas. Dėl savo retumo yra saugotinas ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Lietuvoje žinoma viso labo tik 15 šio grybo radimviečių. Šis grybas dar dažnai aprašomas, pagal sinonimą Hydnum coralloides. Lietuvoje vartojamas dar kitas grybo pavadinimas Koralinis trapiadyglis. Didžiausios grėsmės šiam grybui – stambių lapuočių medienos nuokritų šalinimas iš lapuočių ir mišrių miškų bei dirvožemio sausinimas.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaisiakūniai 20 – 40 cm skersmens, šakoti, minkšti, mėsingi, balti, grybui senstant, ruduoja, kietėja; jo šakos iš visų pusių apaugusios 1-2 cm ilgio baltais, smailiais, žemyn palinkusiais dygliais. Trama balta, minkšta, džiūdama, kaip ir visas grybas paruduoja. Sporos su vienu riebaliniu lašeliu, beveik rutuliškos (jų masė balta), 4-5x3-4 μm. Išvaizda primena koralus.

Augavietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdingos jų augavietės – drėgni lapuočių miškai bei mišrūs miškai su dideliu negyvos medienos kiekiu. Didžiausia tikimybė šį grybą pasitaiko rasti ant beržų virtuolių, tačiau jis taip pat randamas ir ant kitų lapuočių medžių rūšių – drebulių, klevų bei guobų. Lietuvoje, žinomos tik kelios radimvietės Biržų, Joniškio, Trakų, Varėnos ir Vilniaus rajonuose.

Sezonas: rugpjūtis – spalis

Nuotraukų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vincentas Urbonas, „Lietuvos grybų atlasas“, Kaunas „Lututė“, 2007 m., (411 psl.) ISBN 978-9955-692-59-1

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]