Pereiti prie turinio

Klajokliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bušmėnai – klajokliškai gyventantys medžiotojai ir rankiotojai buvo plačiai paplitę po pietinę Afriką, tačiau svetimšalių invazija į Kalaharį padarė jiems daug žalos. Mūsų laikais jų likę tik 55 000, iš jų mažiau nei 2000 gyvena vien iš medžioklės ir to, ką randa.
Klajokliai-piemenys stovyklauja netoli Namco ežero, Tibete. Klajokliai sudaro 40 % etninių tibetiečių populiacijos.[1]

Klajokliai – žmonių bendruomenės, kurios nuolat keičia gyvenamąją vietą. Paprastai klajokliškos tautos, gentys verčiasi klajokline gyvulininkyste (keliauja paskui bandas iš vienų ganyklų į kitas) arba medžiokle bei rankiojimu (keliauja tarp medžioklės plotų). Dar dalis klajoklių verčiasi prekyba ir keliauja tarp pirkėjų. Klajokliai, besiverčiantys prekyba, amatais daugiausia yra čigonai. Jie tradiciškai sudarydavo laikinas stovyklas, nors dabar gyvena daugiausia sėsliai.[2]

Daugelis kultūrų senovėje buvo klajokliškos, tačiau prasidėjus sparčiai industrializacijai, urbanizacijai tapo sėslios ir tik atokiuose pasaulio regionuose tebėra išlikusių klajoklių medžiotojų ar gyvulių augintojų. Tuo tarpu klajojantys prekiautojai prisitaikė gyventi ir industrializuotoje visuomenėje.

Medžiotojų-rankiotojų klajoklių gentys daugiausia gyvena tropiniuose regionuose, nuolatos keliauja nuo vienos stovyklavietės prie kitos, pakeliui medžiodami ir rinkdami valgomus augalus. Tokių tautų pavyzdžiai yra dalis pigmėjų genčių, bušmėnai, dalis Australijos aborigenų, adivasiai, nukakai, komančiai ir kt.

Klajokliai-gyvulių augintojai gyvena daugiausia stepėse, dykumose, tundroje. Tokie klajokliai vienoje vietoje įsikuria ilgesniam laikui (pvz., visam sezonui). Metų eigoje jie kartu su savo gyvuliais keliauja iš vienų ganyklų į kitas. Paprastai jie įsikuria tose pačiose vietose kaip ir praeitais metais. Tokių klajoklių gyvenamieji būstai daug patvaresni už medžiotojų, tačiau yra laikini ir nesunkiai pergabenami (jurtos, palapinės). Klajoklių-gyvulių augintojai dažnai sudaro tik dalį tautos, o kiti jos nariai gyvena sėsliai, verčiasi žemdirbyste, priešingai nei medžiotojai, kur keliauja ištisa gentis. Pavyzdžiai: mongolai, kirgizai, kalmukai (Vidurio Azija), beduinai, tuaregai, afarai, somaliai (Sachara), čiukčiai, samiai, nencai (poliariniai kraštai).[3]

Senovėje klajoklių gentys būdavo gerai ginkluotos, puldinėdavo žemdirbių gyvenvietes ir užvaldydavo didžiules teritorijas (skitai, mongolai, tiurkai, hunai, chazarai ir kt.). Jie tapdavo rimtu pavojumi netgi galingoms valstybėms. Tačiau prasidėjus industrializacijai klajoklių ginkluotės reikšmė sumenko, o jų ūkis nebegalėjo konkuruoti su masine produkcija, todėl palaipsniui dalis klajoklių tapo sėsliais.[4] Daugelis valstybių siekia klajoklius paversti sėsliais (masinė kolektyvizacija TSRS), įkurdinti gyvenvietėse, kad jie taptų kontroliuojama valstybės dalimi.[5][6] Sacharoje klajokliai dažnai kerta valstybių sienas, nėra pavaldūs jų valdžiai, kartais rengia ginkluotus užpuolimus. Tokiose šalyse kaip Malis, Nigeris, Somalis, Mauritanija[7] jie tebesudaro žymią gyventojų dalį.

  1. In pictures: Tibetan nomads BBC News
  2. Gordon Marshall. Nomads. A Dictionary of Sociology. 1998. Oxford University Press
  3. Энциклопедия «Народы и религии мира», М.-1998
  4. Ali Akbar Dareini (2008 m. vasario 18 d.) „Iran’s nomads going extinct“. latimes.com
  5. „THE MIDDLE EAST HANDBOOK“. angelfire.com Archyvuota iš originalo.
  6. (2006 biržėlio 21 d.) „Silent Steppe: The Memoir of a Kazakh Nomad Under Stalin“. kazsociety.org.uk ISBN 1585679550
  7. (2001 m. rugpjūčio 1 d.) „2000 General Population and Housing Census in Mauritania: specific characteristics of the nomadic environment“. unstats.un.org