Kerinčio–Seblato nacionalinis parkas
| Kerinčio–Seblato nacionalinis parkas | |
|---|---|
| IUCN II kategorija (nacionalinis parkas) | |
 Džiunglės ir Kerinčio kalnas tolumoje
| |
| Vieta: | Sumatra,  Indonezija
|
| Artimiausia didesnė gyvenvietė: | Padangas |
  Kerinčio–Seblato nacionalinis parkas | |
| Koordinatės: | 2°25′0″ p. pl. 101°29′0″ r. ilg. / 2.41667°š. pl. 101.48333°r. ilg. |
| Plotas: | 13 750 km² |
| Įkurtas: | 1999 m. |
| Valdymas: | Indonezijos aplinkos ir miškų ūkio ministerija |
 Vikiteka: |
Kerinčio–Seblato nacionalinis parkas |
 UNESCO
|
(angl.) (pranc.): 1167 |
Kerinčio–Seblato nacionalinis parkas[1] (indonez. Taman Nasional Kerinci Seblat) – saugoma gamtos teritorija Indonezijoje, Sumatros saloje (didžiausias nacionalinis parkas šioje saloje), ties Vakarų Sumatros, Pietų Sumatros, Džambio ir Bengkulu provincijų sandūra. Įsteigtas 1999 m., o 2004 m. paskelbtas pasaulio paveldo objektu (drauge su Leuserio kalno ir Pietų Barisano kalnų nacionaliniais parkais).
Parkas apima didelę dalį Barisano kalnų su aukščiausia jų ir visos Sumatros vieta – Kerinčio kalnu (3805 m). Parko plote taip pat gausu kitų veikiančių ugnikalnių, krioklių, karštųjų versmių, urvų. Tudžuho kalne telkšo kalderinis ežeras (2005 m aukštyje). Parke aptikta ~4000 augalų rūšių, tarp jų – Arnoldo raflezija ir gigantiškasis amorfofalas pasižymintys didžiausiais žiedais pasaulyje. Parke gyvena labai retų sumatrinių tigrų populiacija (~165–190 individai). Taip pat sutinkami dūminiai leopardai, marmurinės katės, leopardinės katės, Teminko katės, raudonieji vilkai, sumatriniai (azijiniai) drambliai, baltaliemeniai tapyrai, malajiniai lokiai, ~370 paukščių rūšių (tarp jų – 17 endeminių).[2]
Parko gamtai pavojų kelia brakonieriavimas, neteisėtas miškų kirtimas, žemės ūkio plėtra, siekis per parką tiesti kelią. Dėl to 2011 m. parkas UNESCO įtrauktas į paveldo objektų pavojuje sąrašą.[3]
-
Upė parke -
Khajangano kalvos -
Kerinčis -
Gunung Tudžuho (Septintojo kalno) ežeras
